Sausio 18-tosios popietę, snyguriuojant ir lengvai spaudžiant šaltukui, įvairaus amžiaus vaikai, rašytojai, Vilniaus anykštėnai ir šiaip smalsūs žmonės skubėjo į Vilniaus mokytojų namų svetainę. Čia vyko rašytojo Vytauto Račicko sukaktuvinis vakaras.
Rašytojui Vytautui Račickui 2012 metų sausio pirmą sukako šešiasdešimt. Gimė rašytojas Anykščių rajone Keblonių kaime.
Vakarą pradėjo vaikų poete tituluojama Alma Karosaitė. „Jubiliejinė Vytauto Račicko popietė sostinės mokytojų namų svetainėje, – sakė A. Karosaitė, – tikrųjų rašytojo skaitytojų, plunksnos draugų, gerbėjų, vertintojų sueiga. Mylimas ir skaitomas, neužmetantis savo darbų, einantis su gyvenimu, nebijantis vaikams sakyti tiesos. Toks yra Vytautas Račickas. Tokį jį ir sveikiname. Kol autoriui suėjo šešiasdešimt, paaugo jo vaikaitė Kamilė ir viešai senelį nuo scenos jau gali sveikinti grieždama smuikeliu”.
Devynmetė Kamilė, draugei pianinu pritariant, muzikos garsais pasveikino senelį Vytautą, tuo pačiu smuikelio grojimu nemažą įspūdį palikusi ir mažiesiems vakaro klausytojams.
Tęsdama sukaktuvinį vakarą poetė A. Karosaitė sakė, kad visi kiti Vytauto vaikai – iš visos Lietuvos. Skaitytojai vis atsinaujina. Kaip ir autoriaus knygos. Zuika, Edvardukas suvienija tėvų ir vaikų kartas. Įspūdingą gyvenimą tęsia Nippė. Knygų su šiais personažais tęsinius išprovokuoja patys skaitytojai. Pristačiusi naujausią autoriaus knygą „Paukšteliui šalta“, vakaro vedėja pakvietė sukaktuvininką Vytautą paskaityti iš jos.
Rašytojas nesunkiai įvykdė šią užduotį – skaitymu užbūrė ne tik mažuosius, bet ir vyresnius vakaro dalyvius.
Vakaro metu paaiškėjo, kad kai kurie vaikai ką tik pasirodžiusią naujausią autoriaus knygą „Paukšteliui šalta“ ne tik žaibu perskaitė, bet ir nutarė suvaidinti šventinėje scenoje. O laiko, kaip sakė Vilniaus katalikiškosios mokyklos „Versmė“ mokytoja, repetuoti jauniesiems artistams tebuvo vos trys dienos. Betgi taip norėjosi nustebinti mylimą rašytoją jo paties sukurtais, atgijusiais scenoje, veikėjais. Vaidinimas pagyvino jubiliejinę popietę.
Vakaro vedėjai pakvietus – kalbą rašytojui ir visiems susirinkusiems pasakė literatūrologas Regimantas Tamošaitis. „Kokia vaikų literatūros kūrėjo sėkmės paslaptis? – klausė kalbėtojas ir atsakė. – Tai talentas nepasenti. Pasenęs žmogus, ypač rašytojas, vaikams nieko pasakyti negali, nes jis gyvena savo rūpesčiais ir į gyvenimą žiūri rimtai“.
O vaiko pasaulis yra turtingas, nes jis gali žaisti kad ir paprasčiausiais akmenėliais, sakė R. Tamošaitis ir tęsė, kad vaikas yra kūrybingas, jis sugeba savo vaizduotėje atgaivinti daiktus, suteikti jiems žmogiškų bruožų ir pasakoti apie juos istorijas. Tokią vaizduotės galią, likimo dovaną, privalo turėti ir vaikų literatūros kūrėjas, kitaip jo knygos bus nuobodžios, nors gal ir labai teisingos, pamokančios.
„Vytautas Račickas turi daug metų ir daug parašytų knygų, bet jis nesensta, jis visada yra jaunas ir net kažkiek vaikiškas, nes stovi šalia vaikų pasaulio. – kalbėjo R. Tamošaitis ir pridūrė, – Jis taip pat moka matyti: jis pastebi daugybę gyvenimo smulkmenų ir atsitikimų, ir jis sugeba visa tai pajusti gyvai, tarsi vaiko akimis. Jis moka žaisti, tai reiškia – kurti įdomias ir prasmingas istorijas. Juk literatūros rašymas yra savotiškas žaidimas, vaizduotės veikla. Jeigu žmogaus sąmonė nuvarginta rūpesčių ir prislėgta visokių rimtų minčių, kūrybiniam žaidimui nebus jėgų. Štai kodėl vaikų literatūros autorius privalo būti visuomet jaunas“.
Baigdamas R. Tamošaitis sakė, kad vaikų literatūra yra labai rimtas dalykas, o Vytauto Račicko kūryba – žmogiškai šiltas vaikiškas ir šeimyniškas pasaulis.
Vakaro pabaigoje rašytojas Vytautas Račickas perdavė „žodį anykštėnams“. „Keblonys, Gečionys, Rubikiai, Trumbatiškis... Šie vardai man mieli nuo vaikystės, kuri prasidėjo būtent Anykščiuose – mūsų literatūros klasikų lopšyje, – mąsliai rinko žodžius rašytojas. – Gyvenu Vilniuje, bet nuo Anykščių nesu nutolęs. Dažnai lankausi mamos tėviškėje Gečionyse. Andai ten, būdamas penkerių, pasilypėjau ant nemažo akmens galusodyje ir pirmą kartą pamačiau gražuolį Rubikių ežerą. Nepamirštu ir Anykščių, į kuriuos jeigu ne garsiuoju siauruku, tai bent mintimis nuvažiuoju“.
Baigdamas „žodį anykštėnams“, kraštietis rašytojas, knygų vaikams ir jaunimui autorius Vytautas Račickas palinkėjo, kad Anykščių jaunimas neskubėtų savojo krašto keisti į turtingas vakarų europas, kad anykštėnų šeimose ir mokyklose nemažėtų vaikų, o tuo pačiu – ir jojo skaitytojų, kad visi anykštėnai, nepaisant krizių ir blogų pranašysčių, būtų laimingi.
V. Račicko sukaktuvinis vakaras, tą sausio popietę įvykęs Vilniaus mokytojų namų svetainėje, žodžiais, muzikos garsais, gėlėmis, juoku, kalbomis, suvaidintais knygos personažais, foto kamerų blykstėmis įvairias kartas sutelkė bendrystei ir ilgam atminimui.
