Nesibaigiančios kultūros paveldo problemos

Apie kultūros paveldo problemas kalbėta, diskutuota, kalbėta ir vėl diskutuota, rašyta, prirašyta tomai, tomų tomai. Visur išvada ta pati: kultūros paveldo problemos išeitis be išeities. Spalio 24 d. klubo iniciatyva vykęs pokalbis-diskusija pabandė į problemą pažvelgti kiek kitaip. Bendros kalbos apie kultūros paveldo problemas naudos nebeduoda, todėl keltas klausimas - ką daryti toliau? Sudėtingas klausimas ir vieno dalyvio atsakymas.

Lietuvos pilietis, paveldosaugos specialistas bei rašantis architektas Algimantas Gražulis sakė:  „Dėl dabartinės LR VKPK situacijos - ji antiteisiška. Prisidengiama ar tai vykdoma, ar tai planuojama taip vadinama "reforma" (išties nerastume net jos požymių....) ir tuo pretekstu nesilaikoma LR įstatymų reikalavimų. Komisijos 4 metų kadencija pasibaigė dar pavasarį, tačiau 10 Komisijos narių iki šiol nepaskirta (4 narių nepaskyrė - LR Seimas, 2 - LR Prezidentė, 4 - LR Vyriausybė). Skaidriausia ir demokratiškiausia, beje visuomet, yra visuomenė - 2 nariai nuo visuomeninių organizacijų paskirti dar pavasarį, tačiau iki šiol yra "pakabinti", nes esant mažumai negali vykti "veiksnūs" VKPK posėdžiai. Taigi, giliau pakapstę, manau, aptiktume ir korupcijos požymių.... Tikslas aiškus - siekiama dar labiau susilpninti Parlamentinę ir Valstybės kontrolę paveldosaugos srityje (juk labai patogu "nematyti", "nežinoti" problemų ir negauti pakankamai kvalifikuotos ir objaktyvios, teisės aktais pagrįstos informacijos apie realią paveldosaugos situaciją, sisteminius pažeidimus bei paveldo žalojimus, naikinimą, būklę ir t.t.), ypač sprendžiant strateginės svarbos paveldosaugos klausimus, nes VKPK yra Valstybės, t.y. LR Seimo, LR Prezidentės ir LR Vyriausybės, ekspertė paveldosaugos srityje, kuri surenka informaciją, analizuoja, vertina institucijų veiklą bei apskritai Lietuvos, regionų ir t.t. paveldosaugos būklę ir teikia siūlymus bei rekomendacijas (priima sprendimus, nutarimus ir t.t.).

Jos priimti sprendimai paveldosaugos srityje, pirmiausiai tie, kurie Lietuvos Respublikai strategiškai svarbiausi - pagaliau turėtų būti įgyvendinami, o dėl probleminių siūlymų (jei tokių atsirastų) - derėtų tartis, modeliuoti jų įgyvendinimą. Beje, LR Seimas ir Valstybės kontrolė nurodė Komisijai sustiprinti Sprendimų įgyvendinimo priežiūrą (pvz., 2010 m. LR Seimo nutarime dėl 2009 metų VKPK veiklos ataskaitos Komisijai siūloma vykdyti VKPK Sprendimų įgyvendinimo stebėseną). Paraližavus Komisijos darbą (šiuo metu iš dalies tai jau padaryta), o po to ir ją panaikinus (o tokių tikslų ir siekiama, žr. vasarą pateiktą įstatymo Projektą), nereikėtų atsiskaityti už (ne)nuveiktus darbus, paveldosaugoje vėl (kaip sovietmečiu) būtų "gražu" ir "tvarkinga": viena "tiesa", viena ranka dalinanti "trupinius", viena telefoninė "teisė" ir "teisė tylėti" t.t. Beje, "teisė tylėti" ar "nutylėti", "sakyti, bet nepasakyti" ir pan. nūdienos Lietuvoje, o ir žiniasklaidoje, yra labai suvešėjusi. Svarbiausia - nereikėtų įgyvendinti KOMISIJOS SPRENDIMŲ, nereikėtų net imituoti jų įgyvendinimo proceso (oi, oi kokių "nepatogių", "nekorektiškų" tų Sprendimų yra, oi, oi kiek košės juose "užvirta") bei kitų paveldosaugą reglamentuojančių teisės aktų“.

Suprantama, kad VKPK irgi nėra be nuodėmės, nepilnai atlikusi savo misiją. Tačiau atrodo, kad šiandieną atsakymas lyg ir rastas. Belieka tik paklausti – ar pastatysime kryžių kultūros paveldui...