Maro kapinės Kurklių kaime

Pasakojama, kad maro kapinės tradiciškai buvo pažymimos statant tris raudonais dažais paženklintus kryžius, aptveriamos akmenų tvora ir nejudinamos. Net per įvairias religines, kapinių šventes į tokias kapines nebuvo galima įžengti, baiminantis užsikrėsti ilgai išliekančiu maro užkratų....  (iš sutiktų senų žmonių pasakojimų)

Oskaras Milašius - Rudenio daina

Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės...
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai - mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.

Bergždžias jūsų liūdesys, o mano Sielvartingoji.
Nepermaldaujama užmarštis kraupiai kloja sniegu
Draugų ir mylimųjų kapus.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Vasaros draiskanos lekia paskui lygumos vėją;
Jūsų prisiminimai, jūsų vargai
Sklaidosi bežadėje Laiko audroje.
Klausykitės vėjo ūžesio.

Kol kas ji dar ne jūsų,
Palaidotų dienų, seniai prabėgusių naktų sonatina...
Užmirškite ją, ji nugyveno savo amžių, ji labai toli.
Klausykitės vėjo užesio.
Ryt sapnuosime Šiandienos griuvėsiuose;
Apgalvokime liūdnus užuojautos žodžius,
Kas dieną melagingus užuojautos žodžius,
Klausykimės vėjo ūžesio.

Wooden architecture

Wooden architecture, having played an important role in the identity of Lithuania, has always been a chronicle of the history of our nation and reveals its spiritual and materil values. Alongside the age rings of a tree, timberalso bears the wood-carving experience of generations, the fantasy and mastery of carpenters that have formed traditions of local constructions and the idiosyncrasies of regional architecture. Construction that has been mastered and perfected for centuries embodies the harmony of human creativy and nature and the unity of beauty and benefit. These values witnss the vitality of the traditions of wooden architecture that have been caried on in the contemporary world.

THE CAME TO STAY: POLISH JEWS

Nesibaigiančios kultūros paveldo problemos

Apie kultūros paveldo problemas kalbėta, diskutuota, kalbėta ir vėl diskutuota, rašyta, prirašyta tomai, tomų tomai. Visur išvada ta pati: kultūros paveldo problemos išeitis be išeities. Spalio 24 d. klubo iniciatyva vykęs pokalbis-diskusija pabandė į problemą pažvelgti kiek kitaip. Bendros kalbos apie kultūros paveldo problemas naudos nebeduoda, todėl keltas klausimas - ką daryti toliau? Sudėtingas klausimas ir vieno dalyvio atsakymas.

Lietuvos pilietis, paveldosaugos specialistas bei rašantis architektas Algimantas Gražulis sakė:  „Dėl dabartinės LR VKPK situacijos - ji antiteisiška. Prisidengiama ar tai vykdoma, ar tai planuojama taip vadinama "reforma" (išties nerastume net jos požymių....) ir tuo pretekstu nesilaikoma LR įstatymų reikalavimų. Komisijos 4 metų kadencija pasibaigė dar pavasarį, tačiau 10 Komisijos narių iki šiol nepaskirta (4 narių nepaskyrė - LR Seimas, 2 - LR Prezidentė, 4 - LR Vyriausybė). Skaidriausia ir demokratiškiausia, beje visuomet, yra visuomenė - 2 nariai nuo visuomeninių organizacijų paskirti dar pavasarį, tačiau iki šiol yra "pakabinti", nes esant mažumai negali vykti "veiksnūs" VKPK posėdžiai. Taigi, giliau pakapstę, manau, aptiktume ir korupcijos požymių.... Tikslas aiškus - siekiama dar labiau susilpninti Parlamentinę ir Valstybės kontrolę paveldosaugos srityje (juk labai patogu "nematyti", "nežinoti" problemų ir negauti pakankamai kvalifikuotos ir objaktyvios, teisės aktais pagrįstos informacijos apie realią paveldosaugos situaciją, sisteminius pažeidimus bei paveldo žalojimus, naikinimą, būklę ir t.t.), ypač sprendžiant strateginės svarbos paveldosaugos klausimus, nes VKPK yra Valstybės, t.y. LR Seimo, LR Prezidentės ir LR Vyriausybės, ekspertė paveldosaugos srityje, kuri surenka informaciją, analizuoja, vertina institucijų veiklą bei apskritai Lietuvos, regionų ir t.t. paveldosaugos būklę ir teikia siūlymus bei rekomendacijas (priima sprendimus, nutarimus ir t.t.).

Jos priimti sprendimai paveldosaugos srityje, pirmiausiai tie, kurie Lietuvos Respublikai strategiškai svarbiausi - pagaliau turėtų būti įgyvendinami, o dėl probleminių siūlymų (jei tokių atsirastų) - derėtų tartis, modeliuoti jų įgyvendinimą. Beje, LR Seimas ir Valstybės kontrolė nurodė Komisijai sustiprinti Sprendimų įgyvendinimo priežiūrą (pvz., 2010 m. LR Seimo nutarime dėl 2009 metų VKPK veiklos ataskaitos Komisijai siūloma vykdyti VKPK Sprendimų įgyvendinimo stebėseną). Paraližavus Komisijos darbą (šiuo metu iš dalies tai jau padaryta), o po to ir ją panaikinus (o tokių tikslų ir siekiama, žr. vasarą pateiktą įstatymo Projektą), nereikėtų atsiskaityti už (ne)nuveiktus darbus, paveldosaugoje vėl (kaip sovietmečiu) būtų "gražu" ir "tvarkinga": viena "tiesa", viena ranka dalinanti "trupinius", viena telefoninė "teisė" ir "teisė tylėti" t.t. Beje, "teisė tylėti" ar "nutylėti", "sakyti, bet nepasakyti" ir pan. nūdienos Lietuvoje, o ir žiniasklaidoje, yra labai suvešėjusi. Svarbiausia - nereikėtų įgyvendinti KOMISIJOS SPRENDIMŲ, nereikėtų net imituoti jų įgyvendinimo proceso (oi, oi kokių "nepatogių", "nekorektiškų" tų Sprendimų yra, oi, oi kiek košės juose "užvirta") bei kitų paveldosaugą reglamentuojančių teisės aktų“.

Suprantama, kad VKPK irgi nėra be nuodėmės, nepilnai atlikusi savo misiją. Tačiau atrodo, kad šiandieną atsakymas lyg ir rastas. Belieka tik paklausti – ar pastatysime kryžių kultūros paveldui...

the sun lies on the waves...

Rasų kapinėms 2010 metų

Gražiame Rasų-Rybiškių kalvyne, buvusių misionierių sodų kaiminystėje yra Vilniaus seniausios kapinės - Rasos. 2011 metų rudenį joms sukanka 210 metų.
Tai istorijos, architektūros, dailės paminklas, memorialinis ansamblis, muziejus po atviru dangumi, kuriuo sostinė gali didžiuotis. Rasose ilsisi daug žymių žmonių, savo darbais ir visuomenine veikla garsinusių Lietuvą pasaulyje.

the little tractor doesn't want to work...

Spalio 9 d. Nuotaikos

Iš Wikipedija: Nuotaika - vyraujanti, ilgai trunkanti emocinė būsena, kuri paveikia požiūrį į pasaulį, jo suvokimą. Nuotaikos pavyzdžiai - pakilumas, pyktis, nerimas, depresija. Nuotaika paprastai vertinama kaip teigiama (gera) ar neigiama (bloga).

...

„Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“

Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje pristatyta V. Daujotytės ir M. Kvietkausko monografiją „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“. Ją šiemet Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo gimimo šimtmečio jubiliejaus išvakarėse išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Vakarą vedė dr. Darius Kuolys, dalyvo monografijos autoriai, Gražina Drėmaitė, dr. Margarita Matulytė, dr. Rimantas Miknys. Skambėjo pianisto Aido Puodžiuko atliekami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto kūriniai.
Knygos recenzento dr. R.Miknio nuomone, „ši monografija – tai dar vienas svarus Česlovo Milošo asmenybės prasmių ir reikšmių mūsų Pasauliui liudijimas. Ji dar aiškiau, akivaizdžiau padeda skaitančiam suvokti, kad Milošo pasaulėjauta, vertybių sistema – mūsų nūdienos egzistencinė dalis. Tokio tyrimo rezultatas: kažin ar po šio tyrimo dar kam nors kils abejonių, kad Milošas – dviejų modernių visuomenių (lenkiškos ir lietuviškos) reiškėjas, o jo biografijos lietuviškai-lenkiškas dvilypumas, pasaulėjautos ypatingumas – durys į sudėtingą, kartais sunkiai perprantamą, lietuvių-lenkų labirintą“.
Monografijos autoriai V.Daujotytė ir M.Kvietkauskas sakė, kad „iki šiol Č.Milošas yra nepalyginti daugiau davęs Lietuvai, negu Lietuvoje padaryta gilesniam jo suvokimui, realesniam buvimui, padėkojimui už tai, kad pasiekęs didelių kūrybinių aukštumų, įvertintas prestižiniais apdovanojimais, įgijęs moralinį autoritetą, liko atsigręžęs į Lietuvą, į gimtinę Nevėžio slėnyje, į Vilnių, kurį jautė ne kaip provinciją, o kaip sostinę. Tai įpareigojo, bet laisva valia. Laisva valia lietuvių kalba mūsų kultūros galimybėmis mąstyti apie Č.Milošą, jo lietuviškuosius kontekstus. Ir tuos, kuriuos suaktualina Č.Milošas, ir tuos, kurie suaktualina Č.Milošą.“
Minėtas kultūros vakaras vyko prie Č.Milošo sukakčiai skirtos parodos „Česlovo Milošo Tėvynės ieškojimas“.

V. Lisauskas
Taikomosios dailės muziejus

an old synagogue awaits worshipers...

pierced sun...

Poeto paroda

Vilniuje, Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6), veikia poeto Benedikto Januševičiaus fotografijų paroda „Bičiulių portretai“. Parodoje pristatomos fotografijos, kuriose įamžinti B. Januševičiaus kolegos poetai. Pradėta fotografuoti 2008 metais ir fotografuota išskirtinai plunksnos sesės ir broliai ir ne bet kur, o poezijos festivaliuose, literatūrinėse išvykose ir vakaronėse, susitikimuose su įvairių Lietuvos miestų ir miestelių poezijos mylėtojais. Fotografijose, kurias B. Januševičius pavadino dienoraščio įrašais, kolegas poetus įamžino įvairiose situacijose: skaitančius ir prigulusius, diskutuojančius ir rūkančius, susimąsčiusius ir besikasančius, parėmusius smakrą ir pasislėpusius už stiklo ar knygų, gestikuliuojančius. Kelios akimirkos iš parodos atidarymo vakaro.

„Aš esu poetas. Dažnai dalyvauju literatūros renginiuose. Skaitau pats. Klausausi kolegų. Pasitaiko įdomių tekstų, gražių veidų, smagių akimirkų. Man labai norisi kaip nors visa tai išsaugoti, todėl nuolat fotografuoju ir filmuoju. Nesu fotografas. Pats nemėgstu būti fotografuojamas ir žinau, kad ir daugelis bičiulių nemėgsta, todėl nenoriu jų erzinti. Fotografuodamas stengiuosi likti nepastebėtas, nes fotografuoju labiau sau. Fotografija suteikia galimybę lengviau „užsirašyti“ matytus vaizdus.  Šia paroda norėjosi sugrąžinti tas gražias, šventines akimirkas“, – pristatydamas parodą sakė B. Januševičius. Pasak autoriaus, tuose susitikimuose būdavo mielo nesusišnekėjimo, ne visuomet pavykdavo išvengti ir gražaus nusišnekėjimo. „Fotografijomis nusišnekėti sunkiau“, – teigė jis, žvilgsniu apmetęs savo darbus. Žodį „bičiuliai“ iš parodos pavadinimo, B. Januševičius sakė taikąs gana plačiai. „Pavyzdžiui, su Tomu Venclova neteko bendrauti. Tačiau esame toje pačioje erdvėje, mus sieja kūryba – todėl ramia sąžine į parodos rinkinį įtraukiau jo portretą“, – sakė poetas. Lyg norėdamas pasakyti kažką jam asmeniškai labai svarbaus, B. Januševičius prisiminė rašytoją Sigitą Parulskį. Tas, paklaustas, kodėl pradėjo fotografuoti, atsakė maždaug taip, citavo poetas: „Nustojau gerti, aplink atsirado daug tuštumos. Reikėjo ją kažkaip užpildyti, todėl ir ėmęsis fotoaparato“. B. Januškevičius leido suprasti, kad ir jo rankose fotoaparatas atsidūrė panašiomis aplinkybėmis.

Parodos pristatymas virto atsiminimų ir poezijos vakaru. Nesibaimindamas galimos kritikos, B. Januševičius pirmiausia kalbėti ir skaityti eilių pakvietė didžiausius savo „konkurentus“ - fotografuojančius poetus Vladą Braziūną, Regimantą Tamošaitį, Ričardą Šileiką.

Pasirodo, kad įvyktų ši paroda, nemažai lėmė V. Braziūnas. Poetas vis klausdavęs Benedikto: „Kada parodysi?“. „Iš mandagumo vis klausdavau, – prisipažino V. Braziūnas. – Kai žmogus tiek daug fotografuoja, turi juk parodyti.“ Jis gyrė jaunąjį konkurentą-kolegą už fotografijose atsiskleidžiantį gražų „dienraštiškumą“, „fotografišką raštingumą“, nuoširdžias kolegų nuotraukas. Nuotraukos esą tiksliai atspindi tikrus poetų-bičiulių santykius, gražią, nesurežisuotą jų gyvenimo raidą. Teigiamai V. Braziūnas atsiliepė ir apie ekspozicijos komponavimą. „Ne marginys, ne marginys, ...“, – keliskart pakartojo jis. Čia parodos autorius B. Januševičius prisipažino, kad dėkingas savo žmonai Vilmai, kuri padėjo iš daugybės nuotraukų sudaryti įdomų, „interaktyvų“ parodos rinkinį.

Rimtai nusiteikęs prakalbo literatūrologas R. Tamošaitis. „Esminis šių dinamiškų, judesio ir laiko tėkmę išsaugojusių portretų savitumas – žmogiška šiluma, draugiškas stebimųjų santykis su stebinčiuoju. Tas santykis asmenis, esančius šiapus ir kitapus objektyvo, sujungia į keistą visumą, todėl nuotraukose jauti ir jų autoriaus, Beno buvimą,“ – kalbėjo R. Tamošaitis. Kalbėtojas šia proga kritikavo fotomenininkus portretistus, kurie, stengdamiesi išryškinti kažkokią asmeninę idėją, paverčia nuotraukas ne tokiomis įdomiomis, „pragano“ natūralumą. „Žmogus, nemokantis gyventi, nemoka ir fotografuoti“, – padarė išvadą R. Tamošaitis. „Nuotraukos dvasia apskritai labai priklauso nuo stebinčiojo žvilgsnio, – sakė R. Tamošaitis. – Žiūrintysis per objektyvą perduoda fotografuojamam objektui savo simpatinės energijos. Antai mano paties fotografuoti tų pačių asmenų portretai yra kur kas santūresni, šaltesni, kartais ir dramatiškesni. Tai todėl, kad mano ir asmenų bendravimas yra kiek kitoks, atsargesnis. Tarsi mano objektyvas gąsdintų žmones, tarsi aš pats būčiau koks žmogus iš šalies. Ir nuotraukose atsispindi ta distancija, atsargumas. O Benas fotografuoja literatus kaip savo mielą giminę, gal net mieliau už giminę“.

R. Šileika, kiek jaudindamasis, atsiprašydamas, kad nėra fotografijos specialistas, kalbą pradėjo ištrauka iš garsaus lenkų rašytojo Vitoldo Gombrovičiaus (Witold Gombrovicz) dienoraščių - apie nuvaikytus žurnalistus, kurie klausosi protingų meno teoretikų kalbų ir turi visa tai sugromuliuoti, paversti skaitytojui suprantamu tekstu ir baigė paskaitydamas šių metų J. Tumo-Vaižganto premijos laureato Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių iš 1989 m. knygos „Kitoj miško pusėj“.

Savo eiles parodos autoriui, už įamžinimą nuotraukose, skyrė Antanas A. Jonynas, Kerry Shawnas Keys, Sonata Paliulytė, Dainius Gintalas, Indrė Valantinaitė, Andrius Jakučiūnas, Marius Burokas, Vytautas Stankus, Vytas Dekšnys, Gytis Norvilas, Donatas Petrošius.

Parodos atidarymo vakarą baigė autorius B. Januševičius eilėraščiu „apie laiką“:

„...

šioks ir toks laiko veidas:

laiko lūpos – sukilusios

laiko nosis – įmilusi

laiko skruostai – įkaitę, bet neprisvilę

... ”

V. Lisauskas
Vilnius