Populiarūs įrašai

2011 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

„Suasmenintas pasaulis: šiuolaikinė japonų fotografija“







Tarptautinis fotografijos meno festivalis IN FOCUS rugsėjo 27 d. 18.00 val. kviečia į parodos „Suasmenintas pasaulis: šiuolaikinė japonų fotografija“ atidarymą, kuris vyks Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė – dešinė“. 17.00 valandą organizatoriai kviečia į susitikimą – ekskursiją po parodą su autoriais bei kuratore.
Ši nepaprastai įdomi paroda, remiama Japonijos fondo bei organizacijos „EU-Japan Fest“ – tai kelis metus trunkančio festivalio vadovės Eglės Deltuvaitės ir kuratorės Mikiko Kikuta bendradarbiavimo rezultatas.
Nepaisant Japoniją sukrėtusios nelaimės ir tebesitęsiančių sunkumų į Lietuvą atvyksta visi parodos autoriai. Shiogamos fotografijos festivalio ir tokių projektų kaip „Japonija Europos akimis“ bei „Tarp“ kuratorė Mikiko Kikuta čia pristato keturis menininkus: Daisuke Nakashima, Shinryo Saeki, Karen Sato ir Yumiko Utsu, kurie gimė tarp 80-ųjų ir 90-ųjų. Kaip rašo parodos idėjos autorė, tai karta, kuri užaugo po Japonijos ekonomikos sprogimo. Žmonės tapo turtingi, tačiau tuo pat metu prarado dalį tradicijų ir vertybių. Jaunimui buvo sunku rasti savo vietą, reikėjo naujų taisyklių ir požiūrio į gyvenimą, bet tai nebuvo lengva.
Galima sakyti, kad ši paroda – tai nuoroda į naują Japonijos fotografijos kryptį. Legendinis kuratorius Johnas Szarkowskis knygoje „Veidrodžiai ir langai: Amerikos fotografija nuo 1960-ųjų (MOMA, 1978) išskyrė dvi raiškos strategijas. Kuratorės teigimu, šiuo metu, Japonijos fotografija krypsta būtent veidrodžio strategijos linkme. Tai atsitiko po 90-ųjų merginų fotografinio judėjimo, kurio esminiai bruožai – akinanti šviesa bei neryškus vaizdas, o objektas – jų pačių privatus gyvenimas arba gatvė, kurioje ieškoma realybės. Naujai kartai, fotografija kaip veidrodis, nėra tik bandymas atspindėti vidinį pasaulį, bet ir būdas, gilinantis į save, sukurti kitokią raišką.
Jie vengia egzistuojančių taisyklių, vyraujančios ideologijos, nesidomi čia ir dabar vykstančiais įvykiais, tačiau žino kaip vaizduoti save ir šiuolaikinę visuomenę. Svarbiausia jiems – ne išorinis, o vidinis pasaulis, tad parodoje ir galime stebėti šį suasmenintą pasaulį, kurį savita fotografijos kalba išreiškė fotografai.

2011 m. rugsėjo 29 d., ketvirtadienis

Vaižganto „Juodžiaus kelmo” atlaidai

Vaižganto „Juodžiaus kelmo” atlaidai

Paskutinį metų rugsėjo šeštadienį Svėdasų apylinkių Maleišių sodžiuje vyko tradicinės „Vaižgantinės”, šventė skirta rašytojo, literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto užrašytiems kūriniams aktualizuoti dabartiniame laike. Visada įdomu dalyvauti šioje šventėje, jau vietos gyventojų pramintoje atlaidais. Visas atlaidų šurmulys sukosi apie didžiulį akmenį, Vaižganto „Juodžiaus kelmu” pavadintą. Gimė mintis – „Juodžiaus kelmo” atlaidai.
Įdomiausia besirutuliojančius atlaidų įvykius stebėti pro trobos langą ar praviras duris, iš už klėtelės ar iš po Dzūkijos karaliumi tituluojamo, aktoriaus Tomo Vaisietos sodintos dvikamenės liepos šešėlio, ar šiaip prisėdus ant baltos lentos suolo tarp aplinkinių kaimų žmonių. Pamatai, išgirsti, nustembi: folklorinio ansamblio atliekamos dainos, patrankos salvės, „Vaižganto skaitymai” lydimi išskirtinio, Vaižganto kūrybos žinovo, aktoriaus Ferdinando Jakšio ir galingo, lietuviško galiūno, aktoriaus Tomo Vaisietos balsų, medžio skulptūros, skirtos Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės” herojams Severiutei ir Mykoliukui, pastatymas, ąžuoliuko sodinimas, avino kepimas, kalbos, kalbos...

Gal po kokių keturių valandų įvykių gausos, svarbiausias, iškilmingiausias ir ilgai visiems įsimenantis atlaidų akcentas – skelbiamas Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos vertinimo komisijos narių už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos dermę išrinktas laureatas. Poetas Antanas A. Jonynas trumpas – laureatas, sudėtingo balsavimo metodu nurungęs net Arvydą Juozaitį, Gintarą Rajauską, Praną Treinį ir du populiarius kultūrinius leidinius, yra Liudvikas Jakimavičius. Prestižinė premija, laureato diplomas, specialiai pagamintas medalis (pasak žurnalistų sąjungos atstovo su klaida) ir žinoma - ąžuolo lapų vainikas įteikiami poetui, dramaturgui ir publicistui Liudvikui Jakimavičiui už 2010 metais išleistą knygą „Vamzdis: rašinėliai”.
Poetas Aidas Marčėnas pirmasis sveikina savo bičiulį skirdamas jam tokias eilėraščio eilutes:
„...
Pilies gatvėje
Literatų skersgatvyje
Stovėk apgraibom ligi galo
Gyvenimo sukirstas Eli”

Tramdydamas susijaudinimą, drebančiomis rankomis prabyla dešimtasis J. Tumo-Vaižganto premijos laureatas Liudvikas Jakimavičius: padėkoja sėliams, kantriai sulaukusiems jo inauguracijos, prisipažįsta esąs toks pat ironikas, koks ir Vaižgantas buvo. Kalbėdamas apie premijuotą knygą prisimena: „Įsipareigojęs kiekvieną savaitę parašyti po rašinėlį, kuriam kaskart reikėdavo sugalvoti naują temą, užsikroviau sau sunkią užduotį. Todėl esu dėkingas savajam laikui, kuris vis dar neišsivadėjo nuo pat Sąjūdžio laikų, nes jei nebūtų naujų konfliktų, mano rašinėliai būtų ėmę kartotis”. Baigdamas laureato kalbą perskaito du eilėraščius iš eilėraščių apysakos „ELIO”. Ir įsisukes rudens vėjelis, kartu su rudeniniais lapais, nunešė  tarp žmonių , trobesių, gyvulių, medžių, mėlyno dangaus ir dar tik atskrendančių žąsų pulkų paskutinius laureato kalbos žodžius:
„.....
berniukas gimė
atbulas
nenorėjo į šitą pasaulį, - juokės akušeris
kai atnešė žindyt
vos paėmus apsiverkė –
žvairas viena akim
šitas bus Elis”

Mažosios Vaižganto premijos, skiriamos už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui, laureatu tapo dr. Juozas Lapienis. Tai jo iniciatyva pradėtas kurti skulptūrų parkas, Maleišiuose, pastatyta skulptūrinė kompozicija, ženklinanti Maleišių sodžiaus 750-ties metų sukaktį. Kaip prasitarė laureatas, dar daug užmanymų bandys išguldyti Vaižganto krašte.
Ir aš ten buvau, kepto avino neragavau, tačiau išgyvenau daug puikių akimirkų, vėliau, daugeliui svečių jau išsiskirsčius, akimis palydėjau virš Maleišių sodžiaus praskrendančius kelis žąsų pulkus. Išsinešė gagendamos šių metų „Juodžiaus kelmo” atlaidų šurmulį, palikdamos tik asmenines įvykių atmintis.
Iki sekančių „Juodžiaus kelmo” atlaidų.

Virgaudas Lisauskas
Maleišiai-Rubikiai-Vilnius

2011 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Balti marškinėliai

Man įdėkit baltus,
baltus marškinėlius,
Pilką žemės
grumstą, nirčią dainą
vėjo,
Juodą varno
plunksną man įdėk į
kelią,
Ir palik sveika....

Atlikėjai: Justina Kaminskaitė - balsas, ak. gitara, Justinas Žilinskas - balsas, ak. gitara, Mykolas Jokubauskas - gitaros, Gediminas Sudnikavičius - ritmai.

V. Lisauskas
Mickevičiaus biblioteka


actor...

2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

the glow of souls...

the glow of souls...
September. The first calendar month of autumn. Although ... Lita is the Jewish month. The final highlight is the theatrical concert "Glow of Souls" (Music by A. Šenderov, poetic texts by A. Suckever). The event that concludes the 2011 choir of spectacles held in the new Vilnius in memory of the victims of the Lithuanian Jewish genocide. It is sad, beautiful, painful, maybe even scary, but it was possible to feel the breath of the old life of Vilnius Jews, and not only that. The "Glow of Souls" sounded in several languages with fragments of poems by Yiddish literary classic Abrom Suckever (1913-2010), singer Rafail Karpis, the Armoni Trio, percussionists Pavel Günteris, Arkadij Gotesman, a klezmer band, readers' voices and colorful sounds. What kind of images arose while participating in the "Glow of Souls"? Question? Why? The answer. In memory of the shamelessly destroyed Jewish world of Lithuania-Lita, lifestyle, culture, crafts, symbols, prayers, domestic life, literature, songs...

V. Lisauskas
Vilnius

2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Baltų vienybės diena prie Lizdeikos aukuro ugnies


2011 m. rugsėjo 22 d. minint Baltų vienybės dieną Vilniaus anykštėnai rinkosi ugnies uždegimui Verkių parke ant aukštojo Verkių kalno prie Lizdeikos aukuro ugnies.
Tikimės, kad ir kiti anykštėnai – baltų genčių palikuonys Lietuvoje ir visame pasaulyje įsijungė į Baltų vienybės ugnies sąšauką ir uždegė ugnis ant kalnų, piliakalnių, su baltų istorija susijusiose vietose.
Baltų žemėse gyvenančius žmones nuo amžių siejo bendri protėviai, papročiai, giminystės ryšiai. Baltų genčių kalbos ir kultūra turi bendras šaknis. Baltų gentys išgyveno tūkstantmetę istoriją. Tačiau baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes, savo kultūrą, savo gyvastį. Baltai išgyveno, nes jų stiprybė buvo ir yra vienybėje ir tikėjime, kur jie bebūtų gimtinėje, tremtyje ar tolimąjame žemės kampelyje.
Prieš 775 metus baltų gentys susivienijo ir Saulės mūšyje sumušė Kalavijuočių ordiną. Saulės mūšio diena Lietuvos ir Latvijos seimų yra paskelbta Baltų vienybės diena. Mūšio išvakarėse buvo duotas ugnies ženklas – vienykimės. Uždegta ugnis ant aukštumų, kalnų, piliakalnių – ženklas, kad esame, o ugnies uždegimas vienu metu reiškė vienybę.
Šios sąšaukos esmė – aplankyti baltams atmintinas vietas, uždegti ugnis ant kalnų ar kitose su baltų istorija susijusiose vietose, parodyti baltų genčių palikuonių vienybę.

Virgaudas Lisauskas
Kultūros ir paveldo klubas „Pertakas
Verkiai













Degėsis/Rugpjūtis








Liepinis/Liepa








Šienpjovys/Birželis
Žiedžius/Gegužė
Sultekis/Balandis
Karvelinis/Kovas
Kovinis/Vasaris