Kultūros ir paveldo klubas „Pertakas”.
2011 metų Pusčius/Sausis
Liepa
2011 metų birželis
2010 metų gruodis
Sausinis/Gruodis
Lapkritys/Lapkritis
Vėlinis/Spalis
Vėlių laikas arba užmiršti kapai
Artėja arba jau prasidėjo Vėlių laikas. Prasideda stebuklas. Dvi savaites, iki ir po Vėlinių, šalyje įsiviešpatauja ramybė, tyla, susikaupimas.
Mes gyvieji įžengiame į mirusiųjų pasaulį. Uždegame pirmąją žvakę, antrą, trečią, pirmą žvakutę, antrą, ... . Nušvinta visa Lietuva. Apšviesti kalnai, kalneliai, tyloje stovintys medžiai, akmenys, pamesti lapai, rudenio lietus, vėjo gūsis. Visur, miestuose ir kaimuose, miškuose ir laukuose, prie marių ir jūros, paežerėse, net ant piliakalnių, senkapių, žvakelės. Apsidairę pamatome, kiek daug kapų, kiek daug išėjusių.
Atgyja tas mirusių pasaulis. Apšviečiamas gyva šviesa. Visur gyvieji, o tuo pačiu lyg ir vėlės, kurios atklydusios iš dausų ieško savo kapų ir atėjusių aplankyti artimųjų.
Šnabždesys, kažkur giedama giesmė mirusiems, vėl šnabždesys, pasigirsta rauda, šnabždesys. Atrodo, kad gyvieji ir vėlės kalbasi tarpusavyje, dalinasi atmintimi.
Ir kvapai - degančių žvakių, žvakelių, ... .
Ne visos vėlės suranda savo kapus, yra daug užmirštų, nelankomų. Visų mūsų gyvųjų pareigą uždegti žvakutę ir ant šių kapų ir ne tik, bet ir pilkapiuose, senose apleistose kaimo kapinaitėse, žudynių, mūšių ir partizanų žūties vietose.
Virgaudas Lisauskas
Bernardinų kapinės
Literatūriniame A. Puškino muziejuje vyko diskusija apie muziejų vertybes
Spalio 25 d. literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje vyko diskusija tema – „Muziejų vertybės ir jų išsaugojimo ateities kartoms problemos“. Diskusiją inicijavo literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus (direktorė T. Michniova) ir kultūros ir paveldo klubas „Pertakas“ (vadovas V. Lisauskas). Renginyje dalyvavo įvairių Vilniaus muziejų atstovai bei kiti suinteresuoti asmenys.
Diskusijos metu buvo kalbėta apie bendrą padėtį muziejuose, teisinę bazę, finansavimo problemas, muziejų pastatų renovavimo, restauravimo situaciją, aptartas Muziejų modernizavimo 2007–2015 metais programos vykdymas, diskutuota apie 2012-uosius – Muziejų metus. Per diskusijas ypač grėsmingai nuskambėjo klausimas apie muziejuose esančių kultūros vertybių konservavimo, restauravimo problemas. Esama situacija šioje srityje – tai kas dieną prarandami vertingi eksponatai, ypač svarbūs Lietuvos kultūros istorijai.
Diskusijoje dalyvavusių muziejų atstovų nuomone, geriausia situacija didžiuosiuose muziejuose, o ypač grėsminga padėtis visuotinės krizės sąlygomis – savivaldybių, žinybiniuose ir visuomeniniuose muziejuose. Diskusijos dalyvių nuomone, mažuosiuose muziejuose sukauptas kultūros paveldas taip pat yra reikšmingas Lietuvos kultūrai, kaip ir nacionaliniuose muziejuose, gal net svarbesnis, kadangi atspindi to krašto ar regiono kultūrines, etnokultūrines, paveldosaugos tradicijas, istoriją, juose saugomas unikalus kultūros paveldas, kurio neturi ir stambieji Lietuvos muziejai.
Diskusijos dalyviai vienbalsiai pasisakė, kad LR Vyriausybė, Kultūros ministerija, kitos atsakingos valstybinės institucijos, savivaldybės nepamirštų muziejininkų, kaip svarbiausių krašto kultūros paveldo saugotojų, ir vykdytų prisiimtus įsipareigojimus.
Virgaudas Lisauskas, A. Puškino muziejus
Paukštlėkis/Rugsėjis
Degėsis/Rugpjūtis
Liepinis/Liepa
Ežeringoje Suomijoje „Keliaujančios raidės“
Suomijoje, Lahti miesto dailės muziejuje, atidaryta tarptautinio projekto „Keliaujančios raidės 2010“ paroda.
Tai testinio projekto, organizuojamo Vilniaus dailės akademijos paroda Lahti miesto dailės muziejuje.
Paroda organizuota kartu su LR URM ir Lahti dailės muziejumi. Parodą atidarė LR ambasadorė Suomijos respublikoje H.Kobeckaitė.
Prieš trejeta metų pradėtas projektas „Keliaujančios raidės“ pasiekė paskutinį savo kelionės tašką – Suomijos Lahti miesto dailės muziejų. Įdomu, kad projektas, 2008 metais startavęs St. Peterburge, generaliniame Lietuvos Respublikos konsulate, aplankė Ukrainos sostinę Kijevą, buvo eksponuotas Lvove, 2009 metų rudenį pristatytas Vilniuje, Europos Kultūros sostinėje. 2010 metų „Keliaujančių raidžių“ projektą globoja Lietuvos Respublikos ambasada Suomijos Respublikoje.
Parodą atidariusi ambasadorė H. Kobeckaitė sakė, kad informacinių technologijų laikais, kai svarbiausia – kuo skubiau perduoti teksto turinį, kaligrafijos estetinė vertė iš kasdieninės erdvės persikelia į meninę. Ši ekspozicija savotiškai sujungia dvi epochas, parodydama, ko nustojome ir kartu – kaip tų nuostolių galime išvengti.
Paskutinė kelionės atkarpa, eksponuojama Suomijos Lahti miesto dailės muziejuje, jau atrado savo braižą ir įgavo antrąjį, kodinį, pavadinimą „Raidės meno kelionėje“ (Letters in Art Tour). Toks temos apibrėžimas iš tiesų palengvina skirtingus autorių darbus iš 12 pasaulio šalių bendrystės suvokimą, kurių kūrybos „medžiaga“ – raidės.
„Istorinis ir kultūrinis kontekstas, kūrybinė patirtis, priklausymas vienai ar kitai profesinei gildijai – visa tai yra užkoduota jų darbuose skirtingais raidžių kodais ir tam tikra prasme primena OpenType Pro šriftus, turinčius visų kalbų diakritinius ženklus, – pristatydama parodą pabrėžė prof. A. Lisauskienė, – Raidės, raštas, šrifto dizainas – atvira sritis, į savo kūrėjų gretas įsileidžianti dizainerius, grafikus, skulptorius, tekstilės ir keramikos atstovus bei medijos menininkus“.
Graži projekto tradicija – visose parodose šalia garsiausių skirtingos meno srities atstovų pristatyti ir tik ką dailės studijas baigusius jaunus kūrėjus.
Liberalios naujosios medijos drąsiai atveria duris visiems ir plečia meno erdves. Šiam reiškiniui apibūdinti puikiai tinka L. Manovič mintis iš knygos „Naujųjų medijų kalba“: „nepaisant to, kad ta mažuma sugeba atsispirti pagundai tuojau pat sukurti interaktyvų kompaktinį diską ar ilgametražinį skaitmeninį kiną, ji susitelkia bandymams apibrėžti kadro, sakinio, žodžio ar net raidės ekvivalentus naujosiose medijose ir padaro nuostabių atradimų“. Juk savaime nėra vertybė nei sunkaus amato žinojimu pagrįstas meno kūrimas, nei skaitmeninių technologijų išmanymas, sakė prof. A. Lisauskienė.
„Vertybė yra tai, kas tampa kūrinio ašimi, nuo kurios išsirutulioja idėja, prieš virsdama materialiu ar virtualiu kūriniu. Medžiagiškumas, formatas tampa svarbiais po to, kai kūrinys įsilieja į bendrą ekspozicinę erdvę... Šioje parodoje nereikia klasifikuoti nei darbų, nei autorių, nei šalių, Jeigu įdomu - visada viską galima suskaičiuoti, sudėlioti. Bet ar verta? – klausė prof. A. Lisauskienė ir tęsė, – Čia yra meno elementų dizaine ir dizaino elementų mene, vieni darbai turi stiprią komunikacinę funkciją, kiti – išgrynintą koncepciją, treti – tobulą profesionalumą. Man, įdomiausia stebėti kaip kiekvienoje naujoje „Keliaujančių raidžių“ parodoje – kelionėje koncepcijos jungtys sujungia visą darbų kolekciją, man tai primena papasakotą dar vienos kelionės istorija“.
Iki sekančios kelionės istorijos.
Virgaudas Lisauskas,
Keltas Tallink Star, Baltijos jūroje tarp Helsinkio-Talino
Šienpjovys/Birželis
Žiedžius/Gegužė
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena Anykščių krašte
Vilniaus anykštėnai, kultūros ir paveldo klubo „Pertakas” nariai Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną paminėjo keliaudami išskirtinio grožio Anykščių krašto apylinkėmis.
Kasmet Lietuvoje ši diena minima gegužės 7-ją dieną. Tai diena, kuri kiekvienam kraštiečiui primena žiaurias okupacinės carinės rusų valdžios represijas, kuriomis buvo bandoma sunaikinti lietuvių tapatybę liudijančius ženklus - kalbą, laisvą žodį, knygų ir laikraščių leidybą. Po 1863-1864 metų sukilimo carinė rusų valdžia Lietuvoje uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Į Lietuvą rusai vežė ir platino knygas, spausdintas vadinama „graždanka“ - kirilica, pritaikyta lietuvių kalbai. Nepaisant to, tauta ryžtingai pasipriešino spaudos draudimui ir Lietuvoje atsirado unikalus reiškinys - knygnešystė. Knygnešių nebuvo niekur kitur, išskyrus Lietuvą. Iš laisvų Rytprūsių į Lietuvą knygnešiai gabeno lietuvišką spaudą. Nuo draudimo pradžios iki 1883 metų, tai yra iki „Aušros” gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 metų iki 1903, neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos. Visa tai buvo kruopščiai slepiama - dažniausiai po atsilapojusia lenta grindyse, nes okupacinė valdžia už knygų platinimą griežtai baudė: piniginėmis baudomis, kalėjimu, tremtimi į Sibirą.
Nepaisant įvairių represijų, lietuvių tautos kova už laisvą spausdintą žodį dar labiau plėtėsi. Kūrėsi slaptos knygnešių organizacijos. Tokią, pirmąją, 1863 metais įkūrė Motiejus Valančius. Lietuvoje ėmė veikti slaptos mokyklos, kur buvo mokoma lietuvių kalba. Sąmoningi, pilietiški tautiečiai vengė leisti vaikus į rusiškas mokyklas. Spaudos draudimas skatino lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį, kuris tapo grėsme okupacinei carinei valdžiai. Galiausiai, po 40-ties spaudos draudimo metų, 1904 metų gegužės 7-tą Rusijos caras paskelbė lietuviško žodžio laisvę.
Šiais metais Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną nutarta prisiminti ir aplankyti Anykščių krašto knygnešių kapus. Anykščių apylinkėse darbavosi geras pusšimtis knygnešių. Tai Apšega Antanas, Balaišis Jurgis, Devenytė Agota, Gabrilavičius Konstantinas, Jančys Antanas, Kavoliūnaitė Adelė, Mickūnaitis Juozas, Šaltenis Kazys, Taraškevičienė Marija, Valuckas Antanas, Zelmanovičius Mauša ir kt. Kelionės metu aplankyti Didžiulienės-Žmonos Liudvikos (1856-1925, Padvarninkų km. kapinės), Didžiulio Stanislovo (1850-1927, Padvarninkų km. kapinės), Tumo Jono (1856-1922, Rubikių senosios kapinės), Baranausko Jurgio (1859-1941, Debeikių miestelio kapinės) kapai.
Prasmingą kelionę sušildė betarpiškas bendravimas grožintis Anykščių krašto vaizdais ir nesibaigianti minčių gija apie anykštėnišką tarmę, gimtą žodį, knygnešius, knygas ir spaudos reikšmę šių dienų žmogui bei ateities kartoms.
Virgaudas Lisauskas
Anykščių kraštas
Konferencija “Medinės architektūros paveldas ir nacionalinė kultūros politika”
LR Seime vyko tarptautinė konferencija “Medinės architektūros paveldas ir nacionalinė kultūros politika”. Pranešėjai – politikai, vietiniai ir užsieniečiai paveldosaugininkai, ekspertai analizavo medinio paveldo apsaugą, aptarė tolimesnio saugojimo kryptis ir veiksmus, kurių būtina imtis siekiant išsaugoti unikalų, tačiau sparčiai nykstantį medinį kultūros paveldą.
Išklausius norisi garsiai pamąstyti ar tokia konferencija duos realios naudos medinio paveldo išsaugojimui praktikoje, ar tai tik eilinis mūsų paveldosaugininkų užsidėtas pliusas jų veikloje.
Virgaudas Lisauskas
LR Seimas
Sultekis/Balandis
Karvelinis/Kovas
Kovinis/Vasaris
Pusčius/Sausis
2009 metai Sausinis/Gruodis
Lapkritys/Lapkritis
Vėlinis/Spalis
>Vilniuje tarptautinė kaligrafijos ir tipografikos paroda „Keliaujančios raidės 2009″
Galerijoje „Akademija“ bei Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, Vilniuje tarptautinė kaligrafijos ir tipografikos paroda „Keliaujančios raidės 2009″.
Aušros Lisauskienės sukurtas parodos plakatas
Paukštlėkis/Rugsėjis
Degėsis/Rugpjūtis
Liepinis/Liepa
Šienpjovys/Birželis
Liepinis/Liepa
Klubo „Pertakas“ pokalbis apie paveldą vienkiemyje „Pertakas“
Vienkiemyje „Pertakas“ įvyko pokalbis apie kultūros paveldo apsaugos vadybos problemas. Diskusiją organizavo kultūros ir paveldo klubas „Pertakas“. Pokalbyje dalyvavo paveldo specialistai bei kiti visuomenės atstovai. Aptartas 2005-2008 metų laikotarpis. Kalbėta apie bendrą padėtį kultūros paveldo sistemoje, problemas paveldo administravimo sistemoje, finansavimo problemas, teisinę bazę. Per aptartą laikotarpį užfiksuota daug nusižengimų paveldosaugai: viešbučio „Novotel“ statyba Vilniuje, „Akropolio“ komplekso statyba buvusioje „Kauno audinių“ teritorijoje ir daugiaaukštis garažas virš Karaliaus Mindaugo pr. Kaune, buvusio Klaipėdos celiuliozės fabriko virimo cecho problemos, Vilniaus žydų kapinių Šnipiškėse tarptautinis skandalas. Aptartos galimos kultūros paveldo vadybos tobulinimo kryptys.
Virgaudas Lisauskas
Vienkiemis „Pertakas“
Žiedžius/Gegužė
Karvlinis/Kovas
Kovinis/Vasaris
Pusčius/Sausis
2009 metai:
Sausinis/Gruodis
Lapkritys/Lapkritis
Vėlinis/Spalis
Paukštlėkis/Rugsėjis
Degėsis/Rugpjūtis
Liepinis/Liepa
Šienpjovys/Birželis
Žiedžius/Gegužė
Iš pokalbių apie paveldą Pertako respublikoje
Kviečiame visus susimąstyti... Mes juk nepaveldėjome protėvių – baltų žemių, kultūros paveldo vertybių, gamtos paveldo, mes visa tai skolinamės iš ateities kartų – savo vaikų, anūkų, ... Mes, būdami įvairių profesijų, amžiaus, interesų, skirtingos kultūrinės kilmės bendruomenių, būkime atsakingi, išsaugodami, kurdami sau ir ateities kartoms palankią, kultūringą, vertingą aplinką.
Pertako vienkiemis
Sultekis/Balandis
Kovinis/Vasaris
Pusčius/Sausis
2008 metai
Paukštlėkis/Rugsėjis
Alternatyvios kultūros paveldo komisijos pareiškimas
Pateikiame Alternatyvios kultūros paveldo komisijos, kurią sudaro 16 visuomeninių organizacijų, pareiškimą dėl nepasitikėjimo Kultūros paveldo departamentu ir Kultūros ministru J. Juču bei parlamentinio tyrimo.
Pareiškimas dėl nepasitikėjimo Kultūros paveldo departamentu ir Kultūros ministru J. Juču bei parlamentinio tyrimo, kad būtų iš esmės įvertinta:
1. Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos veikla paveldosaugos srityje bei išaiškinta, kodėl šios institucijos sistemingai neužtikrina paveldo apsaugos ir savo sprendimais leidžia jį masiškai naikinti
2. Valstybinė paveldosaugos sistema ir jos pertvarkos būtinybė
Prašome Seimą inicijuoti parlamentinį tyrimą, kad būtų išsiaiškintos priežastys, dėl kurių Kultūros paveldo departamentas nepajėgia atlikti šiai institucijai įstatymais patikėtos funkcijos saugoti ir puoselėti nacionalinį kultūros paveldą, bet atvirkščiai - sudaro sąlygas jo naikinimui.
Visuomenė jau ne kartą bandė atkreipti Jūsų dėmesį į masiniu reiškiniu tampantį vertybių žalojimą ir reikalavo spręsti sistemines paveldosaugos problemas, iš kurių viena – būtinybė nustatyti teisinę tarnautojų atsakomybę už jų įteisinamus žalingus paveldui sprendimus.
Tačiau pastarojo laiko įvykiai verčia konstatuoti, kad Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas ne tik nereaguoja į visuomenės susirūpinimą dėl paveldo likimo, bet ir savo sprendimais pritaria paveldui žalingiems veiksmams, dangsto dėl tarnautojų kaltės padarytą žalą, proteguoja ir net teismuose palaiko paveldo naikintojus, o kai kuriais atvejais - baudžia tarnautojus, drįstančius tam pasipriešinti. Tai situacija, pražūtinga ne tik atskiriems objektams ir kultūrinio šalies kraštovaizdžio savitumui, bet ir vertybinei visuomenės orientacijai. Kaip piliečiai, kuriems rūpi kultūrinė jų šalies tapatybė, ir mokesčių mokėtojai, iš kurių surenkamos lėšos išlaikyti neveiksnias ir žalą viešajam interesui darančias institucijas, reiškiame nepasitikėjimą Kultūros paveldo departamentu ir Kultūros ministru J. Juču, kuris pagal Lietuvos įstatymus yra tiesiogiai atsakingas už kultūros paveldą.
Esame priėję ribą, ties kuria tenka atsakyti į klausimą, kas Lietuvos valstybei yra jos paveldo naikinimas – nuopelnas ar nusikaltimas. Šiuo metu tai nėra aišku, nes iš Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento veiksmų galima daryti prielaidą, kad šios institucijos:
1. Vengia oficialiai įvertinti nusikaltimus kultūros paveldui ir proteguoja tarnautojus, kurie sudaro šiems nusikaltimams sąlygas ir/arba įteisina juos savo parašais
Šią problemą visuomenė kėlė dar 2006 metais, kai keli tūkstančiai Lietuvos piliečių pasirašė protestą, reikalaudami įvertinti žalą paveldui ir tarnautojų atsakomybę keliais itin plačiai žinomais atvejais – tokiais kaip “Novotelis” Vilniaus senamiestyje:
www.culture.lt/protestas. Proteste remtasi oficialiomis Valstybinės kultūros paveldo komisijos išvadomis, kuriose konstatuota žala vertybėms, teisės aktų pažeidimai ir reikalauta nubausti už tai atsakingus tarnautojus. Taip pat pažymėta, kad tarnautojai, atsakingi už sistemingą paveldo žalojimą, kai kuriais atvejais sulaukė paaukštinimų ir eina įtakingas pareigas. Pavyzdžiui – vadovauja vertybių apskaitai visoje Lietuvoje ar kontroliuoja KPD teritorinių padalinių darbą. Nurodytas ir tikslas, dėl kurio paskelbtas protestas – siekiant, nebūtų tęsiama valstybės kultūros vertybėms žalinga praktika, o prasidėjusios paveldosaugos reformos nesužlugdytų priklausomybė nuo neskaidrios praeities.
Valstybinė kultūros paveldo komisija, atsakydama į protestą, savo sprendime aiškiai įvardijo dabartinę padėtį – tarnautojų nebaudžiamumą, kompetencijos ir moralės problemas; subjektyvias ir nekompetentingas ekspertų išvadas, kuriomis remiasi institucijos ir teismai; įstatymų spragas, kurios leidžia investuotojams samdytis piktnaudžiauti linkusius ekspertus ir teisininkus:
http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/dokumentai/rastai/Z63_25doc.
KPD į protesto reikalavimus iš esmės neatsakė – nepateikė oficialaus žalos vertinimo ir neįvardino tarnautojų atsakomybės. Tik paaiškino, kad visos proteste minėtos statybos vyko gavus tarnautojų leidimus, o tyrimai - visuomenei reikalaujant - jau atlikti. “Novotelio” atveju tyrimas baigėsi išvada, kad buvusi KVAD direktorė D. Varnaitė nepadarė tarnybinio nusižengimo. Dėl proteste nurodytų sisteminio paveldo naikinimo atvejų paminėta, kad Vilniaus teritorinio padalinio “tarnautojai buvo patraukti tarnybinėn atsakomybėn” (1). Tačiau nutylėtas faktas, kad šie tarnautojai sulaukė paaukštinimų.
Atsisakant įvertinti net ir akivaizdžius nusikaltimus paveldui, naikinami kriterijai, kuriais remdamiesi gali orientuotis visuomenė, paveldo apsaugos tarnautojai, o taip pat teismai ir prokuratūra.
Naujas akibrokštas – Kauno teritorinio padalinio vedėjos I. Vaškelienės grįžimas į tarnybą. Nors žala kultūros paveldui Kaune yra daugiau negu akivaizdi (žr. nuotraukas), tyrimą dėl jos KPD pradėjo tik tada, kai 2006 metų pabaigoje STT pareiškė I. Vaškelienei įtarimus korupcija ir nušalino nuo pareigų. Tyrimo metu nustatyta, kad 5 iš 6 atvejų ši tarnautoja neteisėtai pasirašė leidimus rengti projektus. Jos parašas – po tokiais paveldo apsaugos įstatymus šiurkščiai pažeidžiančiais sprendimais, kaip leidimai statyti automobilių remonto centrą IX forto memorialinio muziejaus teritorijoje ir agresyvų daugiaaukštį Senamiestyje prie Malūnininkų bokštelio. Tačiau jau mėnesį I. Vaškelienė vėl eina ankstesnes pareigas. Į tarnybą ji grąžinta po to, kai Kauno apygardos prokuratūra nutraukė tyrimą dėl kyšininkavimo - motyvuodama, kad STT vaizdo įraše nematyti, ar I. Vaškelienei duodamas objektas tikrai yra pinigai. Tuo tarpu KPD, konstatavęs pažeidimus, dėl nesuprantamų priežasčių šios tarnautojos iki šiol neatleido:
2. Toleruoja sistemą, kuri trukdo įvertinti tarnautojų atsakomybę už paveldo naikinimą, ir švaisto mokesčių mokėtojų pinigus teismams dėl atleidimų iš tarnybos
Atleidus iš pareigų buvusią KVAD direktorę D. Varnaitę ir buvusį KVAD Klaipėdos teritorinio padalinio vadovą A. Gintarą (derinusį skandalingas statybas Kuršių nerijoje ir Klaipėdoje), prasidėjo nesibaigiantis bylinėjimasis. Nors jų padaryta žala paveldui akivaizdi, atleidimo argumentai suformuluoti taip, kad teismas nusprendė grąžinti D. Varnaitę į tarnybą ir sumokėti jai kompensaciją už neteisėtą atleidimą, o Kultūros ministerijai teko šį sprendimą apskųsti. Dabartinė sistema neužtikrina adekvataus teisinio tarnautojų atsakomybės vertinimo, tačiau nematome jokių pastangų šią padėtį keisti. Todėl paveldo apsaugai skirti biudžeto pinigai ir toliau bus švaistomi bylinėjantis su tarnautojais, kurių istorijos aprašomos kriminaliniuose spaudos puslapiuose.
3. Toleruoja sistemą, kuri sudaro sąlygas sistemingam ekspertų piktnaudžiavimui ir trukdo įvertinti jų atsakomybę už paveldo naikinimą
Ši problema buvo keliama jau ne kartą – minėtame proteste, Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimuose, visuomenės organizacijų ir piliečių raštuose. Ekspertų piktnaudžiavimas, rengiant paveldui žalingas ekspertizes, tapo sisteminiu reiškiniu ir yra ne tik atskirų asmenų etikos ir kompetencijos problema.
Tačiau nematome valios nei keisti padėtį iš esmės, nei principingai įvertinti atskirų ekspertų veiklą. Žinome vienintelį atvejį, kai KPD ir Kultūros ministerija inicijavo skandalingomis ekspertizėmis daugelį metų garsėjančių ekspertų veiklos tyrimą - tačiau ir jis baigėsi be teisines pasekmes turinčių rezultatų. Po eilinio skandalo šią žiemą Kultūros ministras įpareigojo KPD įvertinti E. Zilinsko ir V. Spudo ekspertizes, kuriomis remiantis buvo duota daugybė leidimų statyboms, padariusioms didelę žalą paveldo vertybėms visoje Lietuvoje. KPD paskelbė pranešimą spaudai, kad “
kritiškai vertina abejonių keliančias paveldosaugines ekspertizes, turinčias neigiamos įtakos kultūros vertybių išsaugojimui”:
http://www.heritage.lt/ziniasklaida/ps07/ps004.htm. Taip pat sušaukė posėdį, kuriame nagrinėjo V. Spudo ir E. Zilinsko ekspertizių kokybę. Bet vienintelis šių veiksmų rezultatas - tai, kad po minėto posėdžio ekspertai savo veiklą sustabdė patys. KPD nepateikė esminės išvados - ar V. Spudas ir E. Zilinskas yra tinkami užsiimti ekspertų darbu. Taigi jiems suteikta galimybė ateityje grįžti iš „atostogų“. Be to, nebuvo įvertintos ir jų atliktos ekspertizės, kuriomis remiantis šiuo metu planuojamos agresyvios statybos, keliančios grėsmę tokiems išskirtiniams objektams, kaip Lentvario parkas. Todėl Kultūros ministerijos ir KPD abejones dėl V. Spudo ir E. Zilinsko kvalifikacijų vertiname kaip niekuo neįpareigojantį viešųjų ryšių žaidimą - pranešimas spaudai nėra teisinis argumentas, kuriuo galėtų remtis teisėsaugos institucijos, gindamos viešąjį interesą. Būtent toks vengimas aiškiai įvardinti pažeidimus ir piktnaudžiavimą apsunkina prokuratūros ir teismų darbą – jie neturi kuo remtis, gindami viešąjį interesą bylose, susijusiose su paveldo naikinimu.
4. Neužkerta kelio vertybių naikinimui net ir tais atvejais, kai visuomenė ir valstybės ekspertai paveldo klausimais reikalauja tai padaryti
Aukščiau minėtame proteste kaip ydingų tendencijų įtvirtinimo pavyzdys buvo nurodytas projektas, kurį įgyvendinus būtų sužalota itin reikšminga nacionalinio Lietuvos paveldo vertybė – pasaulinio garso kraštovaizdžio architekto E. Andre sukurtas Lentvario parkas. Tiesioginėse šio parko prieigose KPD tarnautojai leido statyti kotedžus. Valstybinė kultūros paveldo komisija konstatavo, kad tai paneigtų esminę europinės vertės kūrinio idėją ir pasiūlė „kompetentingoms institucijoms bendromis pastangomis imtis priemonių, kad viešąjį interesą pažeidžiantys valstybės institucijų ir Trakų savivaldybės sprendimai būtų pripažinti negaliojančiais“:
Tačiau KPD iki šiol nesiėmė jokių veiksmų, kad išsaugotų visuomenei išskirtinę vertybę.
5. Dangsto paveldo naikinimą Klaipėdoje ir baudžia tarnautojus už pastangas jį išsaugoti
KPD vadovybės Vilniuje ir Kultūros ministerijos požiūrį į kritinę paveldo padėtį Klaipėdoje vertiname kaip atvirai cinišką. Jau daugiau nei metus visuomenė reikalauja užkirsti kelią kasdienybe tapusiam barbariškam paveldo naikinimui. Per metus Klaipėdoje nugriauti jau keli istoriniai pastatai - senasis malūnas Tilžės gatvėje, XVIII amžiaus namas H. Manto g. 20, XIX amžiaus Ferdinando aikštės berniukų mokykla. Praėjusią savaitę kilo dar trys skandalai - iki pamatų nugriautas namas Bokštų g. 12; atliekant griovimo darbus, vadinamus “restauravimu”, grobstomos vertybės I. Simonaitytės bibliotekoje; rekonstrukcijos metu niokojamas Kretingos malūnas. Po to, kai 2006 metų pavasarį prasidėjo iki dabar trunkanti griovimų epidemija, šia tema įvairioms institucijoms parašyta ypač daug raštų:
http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/dokumentai/rastai/g12_44.htm-22k- .
Valstybinė kultūros paveldo komisija savo sprendime visiškai pritarė visuomenės vertinimui - konstatavo sistemingą kultūrinio Klaipėdos savitumo naikinimą, Lietuvos ratifikuotų tarptautinių konvencijų ir mūsų šalies įstatymų pažeidinėjimą, architektų, paveldosaugos tarnautojų ir ekspertų piktnaudžiavimą:
„ ... investitorius dažnai remia kai kurie architektai, paveldosaugininkai, kultūros paveldo ekspertai. Daugelis pastarųjų, atestuojami Kultūros paveldo departamente, savo profesinę teisę panaudoja užsakovo poreikiams tenkinti. Klaipėdos savivaldybė, neatsižvelgdama į įstatymų reikalavimus, miesto tvarkymą reguliuoja, remdamasi dar nepatvirtintu miesto Bendruoju planu. Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išdėstymo schemos (specialiojo plano) projektas visiškai nesiejamas su čia esančiu kultūros paveldu ir miesto istoriniu kraštovaizdžiu. Apskrities bei savivaldybės pareigūnų derinami statybų planai neatitinka paveldosauginių reikalavimų, keičia ir žaloja Klaipėdos istorinę aplinką, griaunami ją formuojantys vertingi statiniai“ (2007 m. vasario 23 d. sprendimas, visą tekstą žr. priede 2).
Valstybinė kultūros paveldo komisija perspėjo, kad uostamiesčio kultūriniam kraštovaizdžiui pražūtingos tendencijos gali būti įtvirtintos ir strateginiuose miesto planavimo dokumentuose. Todėl pasiūlė: Kultūros ministrui - imtis veiksmų, kad bendrajame Klaipėdos plane būtų tinkamai atsižvelgta į kultūros paveldą; KPD - patikrinti Klaipėdos teritorinio padalinio tarnautojų suderintus leidimus, griežtinti kontrolę, naikinti atestatus savo galiomis piktnaudžiaujantiems ekspertams ir t.t.
Tačiau adekvačios Kultūros ministro ir KPD vadovybės reakcijos į kritinę padėtį nesulaukėme. Todėl ydingos tendencijos ne stabdomos, bet įtvirtinamos. Miesto valdžia patvirtino bendrąjį miesto planą ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemą, kuriuose numatyti sprendimai, naikinantys kultūrinę vienintelio Lietuvos uostamiesčio tapatybę. Senamiestyje, seniausių Klaipėdos bažnyčių vietoje, ant XVI – XVIII amžių miesto kapinių, planuojama statyti 4 aukštų viešbutį, o istorinį Vitės priemiestį – užstatyti devynaukščiais.
Nauji griovimo skandalai – ypač akivaizdi paveldosaugos neveiksnumo pasekmė. Iki šiol nebuvo pareikalauta nei tarnautojų, nei paveldo ekspertų atsakomybės už nugriautus istorinius Klaipėdos pastatus.
Nesulaukė adekvačios bausmės ir investuotojai, pasižymintys sistemingais ir tyčiniais kultūros vertybių griovimais. Po to, kai buvo nugriauta Ferdinando aikštės berniukų mokykla, Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas N. Puteikis pareikalavo panaikinti statybos atestatą įmonei “Inkomsta”, atsakingai ne tik už minėtos mokyklos nugriovimą, bet ir už Žardės akmens amžiaus gyvenvietės sunaikinimą:
www.heritage.lt/ziniasklaida/ps07/ps012.htm-4k. Tačiau tai, mūsų žiniomis, taip ir nebuvo padaryta. KPD ir Kultūros ministerija yra akivaizdžiai susitaikę su investuotojų nebaudžiamumu.
Tenka konstatuoti, kad KPD vadovų požiūris ir tiesiogiai skatina destrukciją Klaipėdoje. Klaipėdos paveldo naikinimas dangstomas, jį įteisinant Vilniuje.
Darbai, kurių metu 2006 metų pavasarį iki pamatų buvo nugriautas XVIII amžiaus namas H. Manto g. 20, dokumentuose buvo vadinami “restauracija – pritaikymu”. Šios “restauracijos” metu iš pradžių nugriautos 3 namo sienos ir stogas, o tada kreiptasi į KPD Vilniuje. KPD direktorius A. Kuncevičius leido nugriauti ir paskutinę sieną, tačiau visai nepasidomėjo akivaizdžiu šios “restauracijos” keistumu ir galimybe išsiaiškinti, kas kaltas dėl paminklo statusą turėjusio namo sunaikinamo.
Šiemet KPD direktorius A. Kuncevičius pasirašė ir leidimą nugriauti 1898 metais statytą Celiuliozės virimo cechą – vienintelį tokį technikos paminklą Lietuvoje:
www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/60630-61k. Visuomenė ir paveldo ekspertai jau seniai bando apsaugoti šį ir kitus Klaipėdos pramoninio paveldo objektus. Verslininkai įprato naudotis tuo, kad vertybes leidžiama laikyti neprižiūrėtas, nereikalaujant jokios atsakomybės, o vėliau lengva ranka pasirašomas leidimas griauti.
Praėjusią savaitę KPD vadovai atvirai stojo į paveldo naikintojų pusę. Po to, kai Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjas N. Puteikis sustabdė vertybių grobstymą ir „restauracija“ vadinamą griovimą I. Simonaitytės bibliotekoje, UAB „Pamario restauratorius“ kreipėsi į KPD vadovybę dėl darbų trukdymo. KPD sudaryta komisija nesiaiškino, ar buvo padaryta žala paveldui ir grobstomos kultūros vertybės. Ji tik ištyrė, ar pagal pareigybinius aprašus N. Puteikis turėjo teisę stabdyti darbus. Esame įsitikinę, kad KPD šiuo atveju klaidingai suprato tyrimo tikslą. Piliečius, kuriems rūpi nacionalinio kultūros paveldo išsaugojimas, domina ne pareigybinės instrukcijos, bet atsakymas į esminį klausimą – ar buvo grobstomos kultūros vertybės ir griaunama, prisidengus restauracija. Mūsų žiniomis, iš I. Simonaitytės bibliotekos „restauravimo“ metu dingo unikalios medinės žaliuzės, senovinė ketaus krosnis ir daug kitų istorinių dekoro, interjero ir architektūros detalių.
Prieš šį naikinimą pasisakė keli žinomi Lietuvos restauratoriai, istorikai, klaipėdiečiai:
Savo poziciją pareiškė ir Alternatyvi kultūros paveldo komisija:
KPD komisijos išvada, kad paveldo apsaugos tarnautojas neturi teisės stabdyti vandalizmo, yra aiškus ženklas naikintojams. Jeigu N. Puteikis bus atleistas iš pareigų už bandymą stabdyti vertybių grobstymą – tai bus žingsnis į dar didesnę valstybinės paveldosaugos demoralizaciją.
Vertiname principingą poziciją, kurios laikosi Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vedėjas N. Puteikis ir primename, kad jis atsisakė pasirašyti leidimus griauti Celiuliozės virimo cechą, statyti aukštybinius pastatus prie nugriautos Ferdinando aikštės berniukų mokyklos, viešbutį – ant seniausių Klaipėdos bažnyčios pamatų ir kapinių, kotedžus – ties Jakais, apsauginėje archeologinio vikingų pylimo zonoje. Nesuderino ir aukštybinių pastatų schemos istorinėje Klaipėdos dalyje.
Manome, kad bandymą pašalinti šį tarnautoją iš paveldosaugos reikėtų aiškinti politiniais interesais. Tai nebūtų pirmas tokio pobūdžio sprendimas.
6. Priima paveldo likimui svarbius sprendimus remdamiesi ne viešuoju interesu, bet siaurais politiniais motyvais
Vilniaus miesto bendrąjį planą buvusi sostinės valdžia šią žiemą patvirtino neatsižvelgdama į laiku pateiktus visuomenės pasiūlymus ir nepaisydama protestų. Šiuo planu įteisinta ir daug Vilniaus paveldui nepalankių sprendinių – visai nesaugomas kultūrinis kraštovaizdis, leista sutankinti užstatymą saugomose teritorijose, numatyta tramvajaus linija per Senamiestį (tai itin neigiamai įvertino ir ICOMOS Lietuvos nacionalinis komitetas), iš esmės sumažinta Senamiesčio apsaugos zona. KPD tarnautojai šiam planui pritarė gėdingomis aplinkybėmis, kurias išviešinusi žiniasklaida įvardijo kaip “spaudimą” – po Kultūros ministro J. Jučo, kuriam yra tiesiogiai pavaldus KPD direktorius, ir tuometinio Vilniaus mero A. Zuoko apsilankymo. Seimo narys A. Monkevičius dėl šių aplinkybių kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kuri neigiamai įvertino ministro elgesį konstatuodama, kad jį pagrįstai galima interpretuoti kaip psichologinį spaudimą pavaldiniui, siekiant paveikti jo sprendimus:
www.vtek.lt/wordfile.php?id=569. J. Jučas ir A. Zuokas yra tos pačios partijos - liberalų ir centro sąjungos - nariai, o A. Kuncevičius narystę joje sustabdė tapęs KPD direktoriumi. Manome, kad KPD sprendimą patvirtinti Vilniaus miesto bendrąjį planą nulėmė ne viešasis interesas, bet politiniai motyvai.
7. Toleruoja teisinį anarchizmą paveldosaugos sistemoje
Nors 2005 metais įsigaliojo naujas Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugos įstatymas, iki šiol nėra panaikintas jam grubiai prieštaraujantis Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas ir leidžiama pagal jį rengti detaliuosius planus. Šiuo reglamentu Vilniaus senamiestyje buvo įteisinta masinė “reglamentuota nauja statyba”. Tarp jo rengėjų – ydingomis ekspertizėmis garsėjantys E. Zilinskas, V. Spudas, I. Kliobavičiūtė. Reglamentas buvo patvirtintas nesupažindinus su juo visuomenės, bet vėliau ji ne kartą aiškiai pareiškė nuomonę apie jame įtvirtintas tendencijas. 2004 metais, kai šio reglamento pagrindu buvo parengtas Vilniaus senamiesčio detaliojo plano projektas, visuomenė reagavo masiniais protestais. Projektą itin neigiamai įvertino ir Lietuvos ICOMOS, ir užsienio ekspertai, todėl jis buvo atmestas. Bet iš esmės tas pačias nuostatas atspindinčiu reglamentu remiamasi iki šiol, planuojant statybas Vilniaus senamiestyje. Šiuo metu pagal jį leista statyti daugiaaukštį net ir Bokšto gatvėje.
8.8. Proteguoja paveldo naikintojus ir neskaidrią paveldosaugą
Šį pavasarį, kai buvo sudaroma Valstybinė kultūros paveldo komisija, visuomeninės organizacijos pareiškė protestą dėl neskaidrių jos sudarymo principų:
Buvo pateiktas dokumentas, liudijantis, kad okupacijos metais su šio valdininko leidimais buvo griaunami kultūros paminklai. Nurodyti dabarties pavyzdžiai, susiję su jo veikla – sumažinta Vilniaus senamiesčio apsaugos zona, joje pastatytas aukštybinis pastatas, itin sudarkęs istorinę panoramą (adresu Savanorių 1). Nurodytas ir akivaizdus interesų konfliktas, sutrukdęs Komisijai įvertinti paveldosaugos požiūriu ydingą Vilniaus miesto bendrąjį planą – būdamas Komisijos pirmininku, J. Glemža tuo pačiu metu atliko ir Vilniaus savivaldybės apmokamą darbą kaip paveldosauginės šio plano dalies vadovas. Priminta, kad dėl paveldui žalingos J. Glemžos veiklos jau ne kartą protestavo visuomeninės organizacijos.
J. Glemžos kandidatūrą teikęs Kultūros ministras atsakė, kad šio tarnautojo reputacija jam abejonių nekelia.
Alternatyviai kultūros paveldo komisijai pavyko atkreipti visuomenės, Seimo ir kai kurių kitų institucijų dėmesį į tai, kad viešųjų ir privačių interesų konfliktai yra tapę norma, svarstant Valstybinėje kultūros paveldo komisijoje klausimus, svarbius paveldo likimui. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija konstatavo, kad J. Glemža neįvykdė viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų:
www.vtek/eordfile.php?id=570-. Deja, Kultūros ministro šiomis problemomis sudominti nepasisekė.
* * *
Esame įsitikinę, kad paveldosaugos sistemai būtina kompleksinė reforma, kuri išspręstų įsisenėjusias problemas ir užtikrintų Europos valstybei derantį požiūrį į kultūros palikimą, Lietuvos įstatymuose įvardintą kaip nacionalinio tapatumo garantas (3).
Agresyvi plėtra, daranti didelę žalą kultūros ir gamtos paveldui, Lietuvoje yra įgijusi itin grėsmingą mastą, tapo nevaldoma ir ypač plinta istorinėse miestų dalyse bei saugomose teritorijose. Tačiau ji nėra savavališka. Priešingai - dauguma sprendimų, pražūtingų kultūriniam kraštovaizdžiui, urbanistinėms, archeologinėms ir architektūros vertybėms yra patvirtinami valstybės institucijų, atsakingų už paveldo apsaugą. Jos priima sprendimus, kurie akivaizdžiai pažeidžia LR teises aktus ir Lietuvos ratifikuotas tarptautines konvencijas bei strateginiuose dokumentuose deklaruotas darnios plėtros nuostatas.
Visuomenė šią padėtį jau ne kartą įvertino kaip paveldosaugos krizę. Įvairius šalies regionus atstovaujančios visuomeninės organizacijos Klaipėdoje 2007.05.12 įvykusioje konferencijoje konstatavo paveldosaugos neveiksnumą:
Kaip kritinė ši padėtis įvertinta ir Seime – 2007.06.15 d. įvykusiame forume, kuris surengtas bendromis Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto bei Alternatyvios kultūros paveldo komisijos jėgomis. Čia buvo įvardytos sisteminės paveldosaugos problemos ir pasiūlyti jų sprendimo būdai:
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4554&p_d=68730&p_k=1.
Aukščiau nurodytuose visuomenės ir Valstybinės kultūros paveldo komisijos raštuose pateikti pavyzdžiai, aiškiai liudijantys apie sistema tapusį paveldo naikinimą, gavus tam valdžios institucijų pritarimus. Esame įsitikinę, kad paveldosaugos pertvarka yra neįmanoma ir neturi prasmės, kol neįvyks moralinis apsivalymas ir esminis vertybinis apsisprendimas. Būtina aiškiai atsiriboti nuo paveldo naikinimo.
Prašome Seimą inicijuoti parlamentinį tyrimą, kad būtų:
1. Įvertintas KPD direktoriaus A. Kuncevičiaus ir Kultūros ministro J. Jučo požiūris į paveldo apsaugą
2. Nustatytos ir pašalintos priežastys, trukdančias įgyvendinti tarnautojų ir ekspertų atsakomybės principą
4. Iš esmės įvertinta paveldosaugos sistema ir jos pertvarkos būtinybė, siekiant sukurti nepriklausomos kontrolės mechanizmą (šiuo metu kontrolės funkcija yra patikėta pačiam KPD, taigi šiai institucijai tenka kontroliuoti pačiai save), nepriklausomą ir skaidrią ekspertavimo sistemą (dabartinė norma - ekspertizes perkasi verslininkai, pasirinkdami jiems “palankius” ekspertus) ir t. t.
(šios ir kitos sisteminės problemos aptartos Seime:
Šį pareiškimą pasirašė 16 visuomeninių organizacijų, priklausančių Alternatyviai kultūros paveldo komisijai:
neformalus judėjimas „už Lietuvą be kabučių", Klaipėdos miestiečių iniciatyvinė grupė, Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Lietuvos Respublikos jūrinės istorijos ir kultūros klubas „Budys", Lietuvos Žaliųjų judėjimas, Vilniaus nepriklausomų bendruomenių asociacija, Kuršių Nerijos mylėtojų bendruomenė, neformalus Panevėžio paveldo sąjūdis, Kauno istorijos draugija, Kauno centro bendruomenė, Žvėryno bendruomenė, Pilaitės bendruomenė, Rasų bendruomenė, Visuomeninės aplinkos apsaugos komisija prie Vilniaus savivaldybės, Visuomeninė miesto plėtros komisija prie Vilniaus savivaldybės, VŠĮ „Plėtros konsultacijos.
2006 metai:
2010 metų gruodis
