Blue Train

...

The historical-architectural ensemble of Bernardines

In Lithuania the Bernardine history began in the middle of XV century, when Franciscans observants (called Bernardines) came to Grand Duchy of Lithuania with missions. In 1469 king Kazimieras Jogailaitis donated a plot of land near Vilnele river, where were started to build a church and a monastery.

The first wooden church burnt in 1475. Soon a stone church was started to be built. It was not yet finished when around 1500 year part of church had to be demolished due to constructional mistakes, only chancel and sacristy were saved. The second stone church was built on this substructure. The church even a little bit changed still stands today. The church is the greatest and the oldest late Gothic building of the Bernardine ensemble.

In XVI century after bricking Vilnius defense wall, buildings of the church and convent were joined into common defense system. In XVI century after fire the church was embellished with cross, starry and crystal vaults, and walls were decorated with frescos. After XVI-XVII centuries rebuilding, features of baroque and renaissance style have highlighted in the church: renaissance pediment, tomb monuments, wooden altars, and pulpit. Friars were expelled after 1863 rebellion, the church remained open, but the monastery was nationalized. The ensemble mostly suffered after closing in 1949. It a was warehouse during Soviet times.  The shrine started to recover rapidly after coming back of real owners, friars minor. The Bernardine historical – architectural ensemble has been declared the monument of cultural heritage of Lithuania, and in 2008 it was granted status of cultural project of significance to the state.

...

...

...

...

Kazys Bradūnas - Šventoji versmė

 

Prie gruoblėto ąžuolo rymoja
Girių Dievas veidu mediniu,
Samanotos Girių Dievo kojos
Plaunamos šventųjų vandenų.
O šaltini miško stebuklingas,
Į tave rankas pavargusias tiesiu.
Ir jėga pavasario audringa
Plaukia nesuvaldoma tamsiu

Labirintu atgaivinto kraujo,
Plaukia liūtim karšta, laukine...
O, jaučiu... tai žemė atnašauja
Girių Dievo garbei ir mane.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

...

.

.
.

.....

.....

The cemetary of Jewsin in Warsaw

RUDENINIS ILGIŲ-VĖLINIŲ ŽYGIS BARSUKYNĖS EROZINIAME KALVYNE

November first ...

November first ...

Maro kapinės Kurklių kaime

Pasakojama, kad maro kapinės tradiciškai buvo pažymimos statant tris raudonais dažais paženklintus kryžius, aptveriamos akmenų tvora ir nejudinamos. Net per įvairias religines, kapinių šventes į tokias kapines nebuvo galima įžengti, baiminantis užsikrėsti ilgai išliekančiu maro užkratų....  (iš sutiktų senų žmonių pasakojimų)

Oskaras Milašius - Rudenio daina

Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės...
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai - mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.

Bergždžias jūsų liūdesys, o mano Sielvartingoji.
Nepermaldaujama užmarštis kraupiai kloja sniegu
Draugų ir mylimųjų kapus.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Vasaros draiskanos lekia paskui lygumos vėją;
Jūsų prisiminimai, jūsų vargai
Sklaidosi bežadėje Laiko audroje.
Klausykitės vėjo ūžesio.

Kol kas ji dar ne jūsų,
Palaidotų dienų, seniai prabėgusių naktų sonatina...
Užmirškite ją, ji nugyveno savo amžių, ji labai toli.
Klausykitės vėjo užesio.
Ryt sapnuosime Šiandienos griuvėsiuose;
Apgalvokime liūdnus užuojautos žodžius,
Kas dieną melagingus užuojautos žodžius,
Klausykimės vėjo ūžesio.

Wooden architecture

Wooden architecture, having played an important role in the identity of Lithuania, has always been a chronicle of the history of our nation and reveals its spiritual and materil values. Alongside the age rings of a tree, timberalso bears the wood-carving experience of generations, the fantasy and mastery of carpenters that have formed traditions of local constructions and the idiosyncrasies of regional architecture. Construction that has been mastered and perfected for centuries embodies the harmony of human creativy and nature and the unity of beauty and benefit. These values witnss the vitality of the traditions of wooden architecture that have been caried on in the contemporary world.

THE CAME TO STAY: POLISH JEWS

Nesibaigiančios kultūros paveldo problemos

Apie kultūros paveldo problemas kalbėta, diskutuota, kalbėta ir vėl diskutuota, rašyta, prirašyta tomai, tomų tomai. Visur išvada ta pati: kultūros paveldo problemos išeitis be išeities. Spalio 24 d. klubo iniciatyva vykęs pokalbis-diskusija pabandė į problemą pažvelgti kiek kitaip. Bendros kalbos apie kultūros paveldo problemas naudos nebeduoda, todėl keltas klausimas - ką daryti toliau? Sudėtingas klausimas ir vieno dalyvio atsakymas.

Lietuvos pilietis, paveldosaugos specialistas bei rašantis architektas Algimantas Gražulis sakė:  „Dėl dabartinės LR VKPK situacijos - ji antiteisiška. Prisidengiama ar tai vykdoma, ar tai planuojama taip vadinama "reforma" (išties nerastume net jos požymių....) ir tuo pretekstu nesilaikoma LR įstatymų reikalavimų. Komisijos 4 metų kadencija pasibaigė dar pavasarį, tačiau 10 Komisijos narių iki šiol nepaskirta (4 narių nepaskyrė - LR Seimas, 2 - LR Prezidentė, 4 - LR Vyriausybė). Skaidriausia ir demokratiškiausia, beje visuomet, yra visuomenė - 2 nariai nuo visuomeninių organizacijų paskirti dar pavasarį, tačiau iki šiol yra "pakabinti", nes esant mažumai negali vykti "veiksnūs" VKPK posėdžiai. Taigi, giliau pakapstę, manau, aptiktume ir korupcijos požymių.... Tikslas aiškus - siekiama dar labiau susilpninti Parlamentinę ir Valstybės kontrolę paveldosaugos srityje (juk labai patogu "nematyti", "nežinoti" problemų ir negauti pakankamai kvalifikuotos ir objaktyvios, teisės aktais pagrįstos informacijos apie realią paveldosaugos situaciją, sisteminius pažeidimus bei paveldo žalojimus, naikinimą, būklę ir t.t.), ypač sprendžiant strateginės svarbos paveldosaugos klausimus, nes VKPK yra Valstybės, t.y. LR Seimo, LR Prezidentės ir LR Vyriausybės, ekspertė paveldosaugos srityje, kuri surenka informaciją, analizuoja, vertina institucijų veiklą bei apskritai Lietuvos, regionų ir t.t. paveldosaugos būklę ir teikia siūlymus bei rekomendacijas (priima sprendimus, nutarimus ir t.t.).

Jos priimti sprendimai paveldosaugos srityje, pirmiausiai tie, kurie Lietuvos Respublikai strategiškai svarbiausi - pagaliau turėtų būti įgyvendinami, o dėl probleminių siūlymų (jei tokių atsirastų) - derėtų tartis, modeliuoti jų įgyvendinimą. Beje, LR Seimas ir Valstybės kontrolė nurodė Komisijai sustiprinti Sprendimų įgyvendinimo priežiūrą (pvz., 2010 m. LR Seimo nutarime dėl 2009 metų VKPK veiklos ataskaitos Komisijai siūloma vykdyti VKPK Sprendimų įgyvendinimo stebėseną). Paraližavus Komisijos darbą (šiuo metu iš dalies tai jau padaryta), o po to ir ją panaikinus (o tokių tikslų ir siekiama, žr. vasarą pateiktą įstatymo Projektą), nereikėtų atsiskaityti už (ne)nuveiktus darbus, paveldosaugoje vėl (kaip sovietmečiu) būtų "gražu" ir "tvarkinga": viena "tiesa", viena ranka dalinanti "trupinius", viena telefoninė "teisė" ir "teisė tylėti" t.t. Beje, "teisė tylėti" ar "nutylėti", "sakyti, bet nepasakyti" ir pan. nūdienos Lietuvoje, o ir žiniasklaidoje, yra labai suvešėjusi. Svarbiausia - nereikėtų įgyvendinti KOMISIJOS SPRENDIMŲ, nereikėtų net imituoti jų įgyvendinimo proceso (oi, oi kokių "nepatogių", "nekorektiškų" tų Sprendimų yra, oi, oi kiek košės juose "užvirta") bei kitų paveldosaugą reglamentuojančių teisės aktų“.

Suprantama, kad VKPK irgi nėra be nuodėmės, nepilnai atlikusi savo misiją. Tačiau atrodo, kad šiandieną atsakymas lyg ir rastas. Belieka tik paklausti – ar pastatysime kryžių kultūros paveldui...

the sun lies on the waves...

Rasų kapinėms 2010 metų

Gražiame Rasų-Rybiškių kalvyne, buvusių misionierių sodų kaiminystėje yra Vilniaus seniausios kapinės - Rasos. 2011 metų rudenį joms sukanka 210 metų.
Tai istorijos, architektūros, dailės paminklas, memorialinis ansamblis, muziejus po atviru dangumi, kuriuo sostinė gali didžiuotis. Rasose ilsisi daug žymių žmonių, savo darbais ir visuomenine veikla garsinusių Lietuvą pasaulyje.

the little tractor doesn't want to work...

Spalio 9 d. Nuotaikos

Iš Wikipedija: Nuotaika - vyraujanti, ilgai trunkanti emocinė būsena, kuri paveikia požiūrį į pasaulį, jo suvokimą. Nuotaikos pavyzdžiai - pakilumas, pyktis, nerimas, depresija. Nuotaika paprastai vertinama kaip teigiama (gera) ar neigiama (bloga).

...

„Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“

Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje pristatyta V. Daujotytės ir M. Kvietkausko monografiją „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“. Ją šiemet Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo gimimo šimtmečio jubiliejaus išvakarėse išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Vakarą vedė dr. Darius Kuolys, dalyvo monografijos autoriai, Gražina Drėmaitė, dr. Margarita Matulytė, dr. Rimantas Miknys. Skambėjo pianisto Aido Puodžiuko atliekami Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto kūriniai.
Knygos recenzento dr. R.Miknio nuomone, „ši monografija – tai dar vienas svarus Česlovo Milošo asmenybės prasmių ir reikšmių mūsų Pasauliui liudijimas. Ji dar aiškiau, akivaizdžiau padeda skaitančiam suvokti, kad Milošo pasaulėjauta, vertybių sistema – mūsų nūdienos egzistencinė dalis. Tokio tyrimo rezultatas: kažin ar po šio tyrimo dar kam nors kils abejonių, kad Milošas – dviejų modernių visuomenių (lenkiškos ir lietuviškos) reiškėjas, o jo biografijos lietuviškai-lenkiškas dvilypumas, pasaulėjautos ypatingumas – durys į sudėtingą, kartais sunkiai perprantamą, lietuvių-lenkų labirintą“.
Monografijos autoriai V.Daujotytė ir M.Kvietkauskas sakė, kad „iki šiol Č.Milošas yra nepalyginti daugiau davęs Lietuvai, negu Lietuvoje padaryta gilesniam jo suvokimui, realesniam buvimui, padėkojimui už tai, kad pasiekęs didelių kūrybinių aukštumų, įvertintas prestižiniais apdovanojimais, įgijęs moralinį autoritetą, liko atsigręžęs į Lietuvą, į gimtinę Nevėžio slėnyje, į Vilnių, kurį jautė ne kaip provinciją, o kaip sostinę. Tai įpareigojo, bet laisva valia. Laisva valia lietuvių kalba mūsų kultūros galimybėmis mąstyti apie Č.Milošą, jo lietuviškuosius kontekstus. Ir tuos, kuriuos suaktualina Č.Milošas, ir tuos, kurie suaktualina Č.Milošą.“
Minėtas kultūros vakaras vyko prie Č.Milošo sukakčiai skirtos parodos „Česlovo Milošo Tėvynės ieškojimas“.

V. Lisauskas
Taikomosios dailės muziejus

an old synagogue awaits worshipers...

pierced sun...

Poeto paroda

Vilniuje, Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6), veikia poeto Benedikto Januševičiaus fotografijų paroda „Bičiulių portretai“. Parodoje pristatomos fotografijos, kuriose įamžinti B. Januševičiaus kolegos poetai. Pradėta fotografuoti 2008 metais ir fotografuota išskirtinai plunksnos sesės ir broliai ir ne bet kur, o poezijos festivaliuose, literatūrinėse išvykose ir vakaronėse, susitikimuose su įvairių Lietuvos miestų ir miestelių poezijos mylėtojais. Fotografijose, kurias B. Januševičius pavadino dienoraščio įrašais, kolegas poetus įamžino įvairiose situacijose: skaitančius ir prigulusius, diskutuojančius ir rūkančius, susimąsčiusius ir besikasančius, parėmusius smakrą ir pasislėpusius už stiklo ar knygų, gestikuliuojančius. Kelios akimirkos iš parodos atidarymo vakaro.

„Aš esu poetas. Dažnai dalyvauju literatūros renginiuose. Skaitau pats. Klausausi kolegų. Pasitaiko įdomių tekstų, gražių veidų, smagių akimirkų. Man labai norisi kaip nors visa tai išsaugoti, todėl nuolat fotografuoju ir filmuoju. Nesu fotografas. Pats nemėgstu būti fotografuojamas ir žinau, kad ir daugelis bičiulių nemėgsta, todėl nenoriu jų erzinti. Fotografuodamas stengiuosi likti nepastebėtas, nes fotografuoju labiau sau. Fotografija suteikia galimybę lengviau „užsirašyti“ matytus vaizdus.  Šia paroda norėjosi sugrąžinti tas gražias, šventines akimirkas“, – pristatydamas parodą sakė B. Januševičius. Pasak autoriaus, tuose susitikimuose būdavo mielo nesusišnekėjimo, ne visuomet pavykdavo išvengti ir gražaus nusišnekėjimo. „Fotografijomis nusišnekėti sunkiau“, – teigė jis, žvilgsniu apmetęs savo darbus. Žodį „bičiuliai“ iš parodos pavadinimo, B. Januševičius sakė taikąs gana plačiai. „Pavyzdžiui, su Tomu Venclova neteko bendrauti. Tačiau esame toje pačioje erdvėje, mus sieja kūryba – todėl ramia sąžine į parodos rinkinį įtraukiau jo portretą“, – sakė poetas. Lyg norėdamas pasakyti kažką jam asmeniškai labai svarbaus, B. Januševičius prisiminė rašytoją Sigitą Parulskį. Tas, paklaustas, kodėl pradėjo fotografuoti, atsakė maždaug taip, citavo poetas: „Nustojau gerti, aplink atsirado daug tuštumos. Reikėjo ją kažkaip užpildyti, todėl ir ėmęsis fotoaparato“. B. Januškevičius leido suprasti, kad ir jo rankose fotoaparatas atsidūrė panašiomis aplinkybėmis.

Parodos pristatymas virto atsiminimų ir poezijos vakaru. Nesibaimindamas galimos kritikos, B. Januševičius pirmiausia kalbėti ir skaityti eilių pakvietė didžiausius savo „konkurentus“ - fotografuojančius poetus Vladą Braziūną, Regimantą Tamošaitį, Ričardą Šileiką.

Pasirodo, kad įvyktų ši paroda, nemažai lėmė V. Braziūnas. Poetas vis klausdavęs Benedikto: „Kada parodysi?“. „Iš mandagumo vis klausdavau, – prisipažino V. Braziūnas. – Kai žmogus tiek daug fotografuoja, turi juk parodyti.“ Jis gyrė jaunąjį konkurentą-kolegą už fotografijose atsiskleidžiantį gražų „dienraštiškumą“, „fotografišką raštingumą“, nuoširdžias kolegų nuotraukas. Nuotraukos esą tiksliai atspindi tikrus poetų-bičiulių santykius, gražią, nesurežisuotą jų gyvenimo raidą. Teigiamai V. Braziūnas atsiliepė ir apie ekspozicijos komponavimą. „Ne marginys, ne marginys, ...“, – keliskart pakartojo jis. Čia parodos autorius B. Januševičius prisipažino, kad dėkingas savo žmonai Vilmai, kuri padėjo iš daugybės nuotraukų sudaryti įdomų, „interaktyvų“ parodos rinkinį.

Rimtai nusiteikęs prakalbo literatūrologas R. Tamošaitis. „Esminis šių dinamiškų, judesio ir laiko tėkmę išsaugojusių portretų savitumas – žmogiška šiluma, draugiškas stebimųjų santykis su stebinčiuoju. Tas santykis asmenis, esančius šiapus ir kitapus objektyvo, sujungia į keistą visumą, todėl nuotraukose jauti ir jų autoriaus, Beno buvimą,“ – kalbėjo R. Tamošaitis. Kalbėtojas šia proga kritikavo fotomenininkus portretistus, kurie, stengdamiesi išryškinti kažkokią asmeninę idėją, paverčia nuotraukas ne tokiomis įdomiomis, „pragano“ natūralumą. „Žmogus, nemokantis gyventi, nemoka ir fotografuoti“, – padarė išvadą R. Tamošaitis. „Nuotraukos dvasia apskritai labai priklauso nuo stebinčiojo žvilgsnio, – sakė R. Tamošaitis. – Žiūrintysis per objektyvą perduoda fotografuojamam objektui savo simpatinės energijos. Antai mano paties fotografuoti tų pačių asmenų portretai yra kur kas santūresni, šaltesni, kartais ir dramatiškesni. Tai todėl, kad mano ir asmenų bendravimas yra kiek kitoks, atsargesnis. Tarsi mano objektyvas gąsdintų žmones, tarsi aš pats būčiau koks žmogus iš šalies. Ir nuotraukose atsispindi ta distancija, atsargumas. O Benas fotografuoja literatus kaip savo mielą giminę, gal net mieliau už giminę“.

R. Šileika, kiek jaudindamasis, atsiprašydamas, kad nėra fotografijos specialistas, kalbą pradėjo ištrauka iš garsaus lenkų rašytojo Vitoldo Gombrovičiaus (Witold Gombrovicz) dienoraščių - apie nuvaikytus žurnalistus, kurie klausosi protingų meno teoretikų kalbų ir turi visa tai sugromuliuoti, paversti skaitytojui suprantamu tekstu ir baigė paskaitydamas šių metų J. Tumo-Vaižganto premijos laureato Liudviko Jakimavičiaus eilėraščių iš 1989 m. knygos „Kitoj miško pusėj“.

Savo eiles parodos autoriui, už įamžinimą nuotraukose, skyrė Antanas A. Jonynas, Kerry Shawnas Keys, Sonata Paliulytė, Dainius Gintalas, Indrė Valantinaitė, Andrius Jakučiūnas, Marius Burokas, Vytautas Stankus, Vytas Dekšnys, Gytis Norvilas, Donatas Petrošius.

Parodos atidarymo vakarą baigė autorius B. Januševičius eilėraščiu „apie laiką“:

„...

šioks ir toks laiko veidas:

laiko lūpos – sukilusios

laiko nosis – įmilusi

laiko skruostai – įkaitę, bet neprisvilę

... ”

V. Lisauskas
Vilnius

„Suasmenintas pasaulis: šiuolaikinė japonų fotografija“

Tarptautinis fotografijos meno festivalis IN FOCUS rugsėjo 27 d. 18.00 val. kviečia į parodos „Suasmenintas pasaulis: šiuolaikinė japonų fotografija“ atidarymą, kuris vyks Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė – dešinė“. 17.00 valandą organizatoriai kviečia į susitikimą – ekskursiją po parodą su autoriais bei kuratore.

Ši nepaprastai įdomi paroda, remiama Japonijos fondo bei organizacijos „EU-Japan Fest“ – tai kelis metus trunkančio festivalio vadovės Eglės Deltuvaitės ir kuratorės Mikiko Kikuta bendradarbiavimo rezultatas.

Nepaisant Japoniją sukrėtusios nelaimės ir tebesitęsiančių sunkumų į Lietuvą atvyksta visi parodos autoriai. Shiogamos fotografijos festivalio ir tokių projektų kaip „Japonija Europos akimis“ bei „Tarp“ kuratorė Mikiko Kikuta čia pristato keturis menininkus: Daisuke Nakashima, Shinryo Saeki, Karen Sato ir Yumiko Utsu, kurie gimė tarp 80-ųjų ir 90-ųjų. Kaip rašo parodos idėjos autorė, tai karta, kuri užaugo po Japonijos ekonomikos sprogimo. Žmonės tapo turtingi, tačiau tuo pat metu prarado dalį tradicijų ir vertybių. Jaunimui buvo sunku rasti savo vietą, reikėjo naujų taisyklių ir požiūrio į gyvenimą, bet tai nebuvo lengva.

Galima sakyti, kad ši paroda – tai nuoroda į naują Japonijos fotografijos kryptį. Legendinis kuratorius Johnas Szarkowskis knygoje „Veidrodžiai ir langai: Amerikos fotografija nuo 1960-ųjų (MOMA, 1978) išskyrė dvi raiškos strategijas. Kuratorės teigimu, šiuo metu, Japonijos fotografija krypsta būtent veidrodžio strategijos linkme. Tai atsitiko po 90-ųjų merginų fotografinio judėjimo, kurio esminiai bruožai – akinanti šviesa bei neryškus vaizdas, o objektas – jų pačių privatus gyvenimas arba gatvė, kurioje ieškoma realybės. Naujai kartai, fotografija kaip veidrodis, nėra tik bandymas atspindėti vidinį pasaulį, bet ir būdas, gilinantis į save, sukurti kitokią raišką.

Jie vengia egzistuojančių taisyklių, vyraujančios ideologijos, nesidomi čia ir dabar vykstančiais įvykiais, tačiau žino kaip vaizduoti save ir šiuolaikinę visuomenę. Svarbiausia jiems – ne išorinis, o vidinis pasaulis, tad parodoje ir galime stebėti šį suasmenintą pasaulį, kurį savita fotografijos kalba išreiškė fotografai.

Vaižganto „Juodžiaus kelmo” atlaidai

Vaižganto „Juodžiaus kelmo” atlaidai

Paskutinį metų rugsėjo šeštadienį Svėdasų apylinkių Maleišių sodžiuje vyko tradicinės „Vaižgantinės”, šventė skirta rašytojo, literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto užrašytiems kūriniams aktualizuoti dabartiniame laike. Visada įdomu dalyvauti šioje šventėje, jau vietos gyventojų pramintoje atlaidais. Visas atlaidų šurmulys sukosi apie didžiulį akmenį, Vaižganto „Juodžiaus kelmu” pavadintą. Gimė mintis – „Juodžiaus kelmo” atlaidai.

Įdomiausia besirutuliojančius atlaidų įvykius stebėti pro trobos langą ar praviras duris, iš už klėtelės ar iš po Dzūkijos karaliumi tituluojamo, aktoriaus Tomo Vaisietos sodintos dvikamenės liepos šešėlio, ar šiaip prisėdus ant baltos lentos suolo tarp aplinkinių kaimų žmonių. Pamatai, išgirsti, nustembi: folklorinio ansamblio atliekamos dainos, patrankos salvės, „Vaižganto skaitymai” lydimi išskirtinio, Vaižganto kūrybos žinovo, aktoriaus Ferdinando Jakšio ir galingo, lietuviško galiūno, aktoriaus Tomo Vaisietos balsų, medžio skulptūros, skirtos Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės” herojams Severiutei ir Mykoliukui, pastatymas, ąžuoliuko sodinimas, avino kepimas, kalbos, kalbos...

Gal po kokių keturių valandų įvykių gausos, svarbiausias, iškilmingiausias ir ilgai visiems įsimenantis atlaidų akcentas – skelbiamas Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos vertinimo komisijos narių už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos dermę išrinktas laureatas. Poetas Antanas A. Jonynas trumpas – laureatas, sudėtingo balsavimo metodu nurungęs net Arvydą Juozaitį, Gintarą Rajauską, Praną Treinį ir du populiarius kultūrinius leidinius, yra Liudvikas Jakimavičius. Prestižinė premija, laureato diplomas, specialiai pagamintas medalis (pasak žurnalistų sąjungos atstovo su klaida) ir žinoma - ąžuolo lapų vainikas įteikiami poetui, dramaturgui ir publicistui Liudvikui Jakimavičiui už 2010 metais išleistą knygą „Vamzdis: rašinėliai”.

Poetas Aidas Marčėnas pirmasis sveikina savo bičiulį skirdamas jam tokias eilėraščio eilutes:

„...

Pilies gatvėje

Literatų skersgatvyje

Stovėk apgraibom ligi galo

Gyvenimo sukirstas Eli”

Tramdydamas susijaudinimą, drebančiomis rankomis prabyla dešimtasis J. Tumo-Vaižganto premijos laureatas Liudvikas Jakimavičius: padėkoja sėliams, kantriai sulaukusiems jo inauguracijos, prisipažįsta esąs toks pat ironikas, koks ir Vaižgantas buvo. Kalbėdamas apie premijuotą knygą prisimena: „Įsipareigojęs kiekvieną savaitę parašyti po rašinėlį, kuriam kaskart reikėdavo sugalvoti naują temą, užsikroviau sau sunkią užduotį. Todėl esu dėkingas savajam laikui, kuris vis dar neišsivadėjo nuo pat Sąjūdžio laikų, nes jei nebūtų naujų konfliktų, mano rašinėliai būtų ėmę kartotis”. Baigdamas laureato kalbą perskaito du eilėraščius iš eilėraščių apysakos „ELIO”. Ir įsisukes rudens vėjelis, kartu su rudeniniais lapais, nunešė  tarp žmonių , trobesių, gyvulių, medžių, mėlyno dangaus ir dar tik atskrendančių žąsų pulkų paskutinius laureato kalbos žodžius:

„.....

berniukas gimė

atbulas

nenorėjo į šitą pasaulį, - juokės akušeris

kai atnešė žindyt

vos paėmus apsiverkė –

žvairas viena akim

šitas bus Elis”

Mažosios Vaižganto premijos, skiriamos už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui, laureatu tapo dr. Juozas Lapienis. Tai jo iniciatyva pradėtas kurti skulptūrų parkas, Maleišiuose, pastatyta skulptūrinė kompozicija, ženklinanti Maleišių sodžiaus 750-ties metų sukaktį. Kaip prasitarė laureatas, dar daug užmanymų bandys išguldyti Vaižganto krašte.

Ir aš ten buvau, kepto avino neragavau, tačiau išgyvenau daug puikių akimirkų, vėliau, daugeliui svečių jau išsiskirsčius, akimis palydėjau virš Maleišių sodžiaus praskrendančius kelis žąsų pulkus. Išsinešė gagendamos šių metų „Juodžiaus kelmo” atlaidų šurmulį, palikdamos tik asmenines įvykių atmintis.

Iki sekančių „Juodžiaus kelmo” atlaidų.

Virgaudas Lisauskas
Maleišiai-Rubikiai-Vilnius

Balti marškinėliai

Man įdėkit baltus,
baltus marškinėlius,
Pilką žemės
grumstą, nirčią dainą
vėjo,
Juodą varno
plunksną man įdėk į
kelią,
Ir palik sveika....

Atlikėjai: Justina Kaminskaitė - balsas, ak. gitara, Justinas Žilinskas - balsas, ak. gitara, Mykolas Jokubauskas - gitaros, Gediminas Sudnikavičius - ritmai.

V. Lisauskas
Mickevičiaus biblioteka

actor...

the glow of souls...

the glow of souls...

September. The first calendar month of autumn. Although ... Lita is the Jewish month. The final highlight is the theatrical concert "Glow of Souls" (Music by A. Šenderov, poetic texts by A. Suckever). The event that concludes the 2011 choir of spectacles held in the new Vilnius in memory of the victims of the Lithuanian Jewish genocide. It is sad, beautiful, painful, maybe even scary, but it was possible to feel the breath of the old life of Vilnius Jews, and not only that. The "Glow of Souls" sounded in several languages with fragments of poems by Yiddish literary classic Abrom Suckever (1913-2010), singer Rafail Karpis, the Armoni Trio, percussionists Pavel Günteris, Arkadij Gotesman, a klezmer band, readers' voices and colorful sounds. What kind of images arose while participating in the "Glow of Souls"? Question? Why? The answer. In memory of the shamelessly destroyed Jewish world of Lithuania-Lita, lifestyle, culture, crafts, symbols, prayers, domestic life, literature, songs...

V. Lisauskas
Vilnius